11.21. Ali Smith „Ruduo“


Planavau šią knygą skaityti tuomet, kada „priklausė“ – rudenį. Bet tada kaip tik pasipylė krūva kritikos neįprastam rašymo stiliui, tad perskaičiusi lapą numečiau. Galop, prieš keletą dienų atėjo mintis, kad nėra ko tempti gumos: arba perskaitau, arba dedu į krūvą prie tų, su kuriomis norėsiu atsisveikinti. Nežinau, ar pirmąsyk bandydama skaityti pasidaviau tai skaitytai kritikai, ar tiesiog netinkamas laikas buvo, bet šįkart tiesiog negalėjau atsitraukti nuo teksto. Taip, jis neįprastas ir gali būti painus: daug mėtymosi per skirtingus metus, chronologijos nėra, sakiniai trumpi, lakoniški, paliesta nemažai temų (nuo vaikystėje prasidėjusios draugystės su pagyvenusiu kaimynu iki politinių, visuomeninių, meno įvykių).

Ką skaitai? Šiuo klausimu pokalbį pradėdavo vienas iš veikėjų. Senyvo amžiaus Danielius susipažįsta su maža mergaite Elisabeta ir nuo tada jai atstoja ir tėvą, ir senelį, ir auklę. Bėgant metams vyriškis pasakoja jai apie meną, moko naudotis vaizduote, piešdamas žodžiais įvairius paveikslus, taip pat knygos, filmai, įvairūs rimti rimti klausimai, kurių nebijodavo aptarti, po truputį ne tik stiprina jų abiejų draugystę, bet ir formuoja bręstančios veikėjos charakterį, požiūrį į pasaulį. Kai mergaitė tampa moterimi, o Danielius atsiduria slaugos namuose, kiekvienąsyk aplankyti atėjusi Elisabeta jam skaito A. Huxley, Ch. Dickens knygas. Skaityti apie veikėjų draugystę buvo vienas malonumas.

Šalia to dėmesys skiriamas ir politikai, feminizmui, menui. Pasakojama apie poparto menininkę Pauline Boty, kuri nesulaukė pripažinimo vien todėl, kad vyrai jos nelaikė svarbia meno atstove. Paradoksalu, bet Elisabetą, nusprendusią rašyti savo disertaciją apie P. Boty, nuo šio sprendimo bando atkalbėti darbo vadovas. Įdomiai pateiktas ir Brexit – autorė sugebėjo sureaguoti į tuometines britų realijas, parodyti vietinius ir imigrantus po svarbiojo sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos, jų reakcijas ir elgesį. Pasakojimas šmaikštus ir taiklus, dinamiškas dėl šokinėjimo tarp dabarties ir praeities, skaitant atrodo netgi lengvesnis ir paprastesnis nei tuomet, kai viską bandau sudėlioti chronologiškai, atsekti tai, ko galbūt aš, kaip ne britė ir ne itin plačiai besidominti jų gyvenimu, praleidau. Nors žinau, kad  „Žiemą“ anksčiau ar vėliau irgi skaitysiu, skaitydama komentarus jau nusiteikiau, kad ten galiu kiek dažniau pasimesti, nežinodama jų šalies aktualijų.

Užsiminiau apie humorą. Tikriausiai ryškiausias to pavyzdys – Elisabetos bandymas užsisakyti naują pasą. Kaskart atėjusi ji vis išgirsdavo, kad pateiktoje nuotraukoje jos galvos dydis netinkamas, plaukai guli ne taip ar dar kas ne taip. Čia jau tos scenos, su kuriomis galime laisvai tapatintis ir mes, ir kitų šalių gyventojai. Bet apskritai, juokingų situacijų yra ir dialoguose tarp mamos su dukra, Elisabetos ir Danieliaus ar kitose siužetinėse linijose.

Man patinka, kaip daugelis apibūdina šią knygą kaip pasakojimą apie laiką ir atmintį. Tad šįkart tuo ir užbaigsiu.

Vienas komentaras “11.21. Ali Smith „Ruduo“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.