11.60. Bianca Bellová „Ežeras“


Neįvardintame žvejų kaimelyje, šalia senkančio ir apteršto ežero, kartu su savo baba ir seneliu vaikystę leidžia Namis. Tiesa, kaip sužinojau iš kitų, „Ežero“ istorija yra paremta Aralo jūros katastrofa. Sovietų Sąjungos noras įgyvendinti medvilnės nepriklausomybės politiką užsibaigė nekokybiškų kanalų iškasimu. Tad naudos nebuvo nei jūrai, kuri ėmė staigiai sekti, nei valdžiai ar gyventojams, kadangi didelė dalis žemės drėkinimui skirto vandens net nepasiekdavo laukų. Būtent tokia situacija aprašoma ir šiame romane.

Iš principo, kaimas – gan stereotipiškas. Vyrai laisvalaikiu sėdi bare, moterys taikstosi su smurtu ir vyrų reikalavimais, vaikai prisigalvoja visokiausių veiklų, didesnieji engia mažesniuosius, aplinkui – purvas, kasdienis nerimas dėl išplaukiančiųjų į ežerą, nepritekliai. Įdomesnė detalė – ežero Dvasia, kuriai būna aukojami nusidėjėliai bei mirštantys gyventojai. Ir visgi, kadangi pasakojimas nukreiptas į vaiką, sugebama pažvelgti į viską jo akimis ir įžvelgti kažką šviesaus: pirmoji meilė ir drovi bei nejauki pažinties pradžia, babos meilūs prisilietimai ar kartais pasitaikęs jaukus jų buvimas kartu – tai, kas bent trumpam pajėgdavo atsverti slogiąją kaimelio kasdienybės pusę. Bet greitai Namio gyvenimas ima griūti ir jis nusprendžia leistis į kelionę.

Itin tamsi, niūri knyga, kurioje šviesos – labai minimaliai, lyg koks mirksnis, kuris tuoj pat dingsta. Vos poros šimtų puslapių romane nėra kažkokių pamąstymų apie gyvenimo prasmę, laiko, skirto svarstymams apie egzistavimą, dejavimams, net ir emocinis skausmas pasireiškia vos kelis kartus – nenumaldomu verkimu, pajutus kito žmogaus šilumą (ir kas galėtų paneigti net elementaraus apkabinimo galią?), ar visiška apatija, atsiradus ten, kur jam suteikiamas trumpalaikis prieglobstis. Kai trūksta elementariausių poreikių patenkinimo, visus egzistencinius klausimus nustumia kūniškieji potyriai, tad veikėjas kasosi, karts nuo karto kumščiu trenkia į kitos rankos delną vien tam, kad smurtas, nukreiptas į kitą, kuo rečiau būtų įgyvendintas. Namio kelionė – nesibaigianti, todėl kažkokios pabaigos, kurioje lauktų šviesa aprašomo tamsaus tunelio gale, kažin ar verta laukti. Ir visgi parašytas kūrinys labai gražiai. Tiek gražiai, kiek įmanoma rašyti apie tokią tirštą tamsumą.

O šiaip ši knyga – įrodymas, kad nebūtinai teigiamos apžvalgos skatina skaityti. Nes tik perskaičiusi neigiamą atsiliepimą, sugalvojau susirasti šią knygą, nes įtariau, kad man patiks. Taip ir nutiko.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.