11.59. Toni Morrison „Sula“


Pernai viena geriausių skaitytų knygų tapo Toni Morrison „Mylima“. Tad netrukus vos už keliasdešimt centų elektroniniame knygyne įsigijau kitą lietuvių kalba išleistą kūrinį – „Sula“. Aišku, planavau perskaityti greičiau, bet galop ir metai prabėgo. Užtat dabar norėtųsi, kad Lietuvos leidėjai prisimintų šią rašytoją ir dar ką nors lietuviškai išleistų.

Pasakojimas rutuliojasi 2-7 dešimtmečiais Ohajo valstijoje. Aukštesniojoje kalvų dalyje, pramintoje Dugnu, įsikūrusi juodaodžių gyvenvietė. Iš pažiūros, bendruomenė niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos: vieni kitus apkalba, prisigalvoja nebūtų dalykų, atsiranda tradicijų, pažįstami visi kampai bei gyventojai, kurie susitelkę gali ir kalnus nuversti, ir ką nors pasmerkti, visiškai nusisukdami nuo to žmogaus. Nors vyrauja skurdas, bet vieni kitiems stengiasi pagelbėti, o augantys vaikai gyvena savo pasauliuose, apleisti tėvų (neretai vienas iš tėvų – miręs ar išėjęs kitur gyventi), sunkiai dirbančių ir (arba) galvojančių, kaip išvengti bado. Ir visgi tamsi odos spalva juos išskiria iš gyvenančių kalvų apačioje: beskubėdama į traukinį, netyčia į baltųjų vagoną įlipusi veikėja turi aiškintis, ką ji čia veikia, juodaodžiams sunku gauti bent kiek geriau apmokamą darbą, o bet kokie santykiai tarp juodaodžio ir baltaodžio yra pasmerkiami tiek vienai, tiek kitai rasei priklausančių aplinkinių. Tačiau šis romanas nesikoncentruoja į juodaodžių padėtį minėtu laikotarpiu. Sąlygos, kuriomis jie gyveno, pateikiamos labiau kaip fonas, lyg norma, kurios laikytis turi veikėjai, nepriklausomai nuo to, kokias emocijas jiems tai kelia.

Nors pavadinime – vienos iš veikėjų vardas, o kūrinys pristatomas kaip Sulos ir Nelės draugystės istorija, šioje vos pusantro šimto puslapių turinčioje knygoje sutelpa kur kas daugiau. Tai ir jau apkalbėtas bendruomenės gyvenimas, juodaodžių padėtis, veikėjų bandymai priešintis nusistovėjusioms taisyklėms, dviprasmiški pasirinkimai. Personažai spalvingi – jų elgesyje nėra vien tik juodo ar balto, kiekvienas turi savų nuodėmių, tamsių paslapčių, kai kurie dialogai – skatinantys veikėjus galvoti, permąstyti savo būtį, o veiksmai panaikina ribą tarp to, kas moralu, o kas – jau nebe. Kai kurios scenos galbūt kažką ir šokiruoja, bet man pasirodė, jog viskas taip natūraliai pateikta, kad susilieja su bendru vaizdu, tad gal pirmą kartą nustebau labiau, o po to atrodė, kad kitaip pasisukti viskas ir negalėjo. Kai kur norėjosi sustoti, ilgiau pabūti su tekstu, aprašoma būsena ar mintimis. T. Morrison buvo talentinga rašytoja, man jos pasakojimo būdas, kuriami veikėjai labai patinka.

Deja, lietuviškas leidimas – itin prastas. Ir kalbu tikrai ne apie ploną viršelį, o apie visiškai neredaguotą tekstą. Praleista viena kita raidė būtų dar niekis, bet čia tas atvejis, kai net linksniai vartojami be jokios logikos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.