11.46. Sylwia Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“


Keturias istorijas vienija prie visuomenės standartų nepritapę žmonės, gyvenantys tame pačiame name, Varšuvos rajone. Į nedidelę (kaip ir pavadinime atsispindi – išties kišeninio formato) knygą sutilpo daugiau nei kada būčiau tikėjusis rasti.

Manka turėjo būti tobulai namus šveičianti kažkieno žmona, gimdanti vaikus ir droviai kaulijanti pinigų iš vyro tam, kad nupirktų būtiniausių buities reikmenų bei maisto. Marija – buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė, dabar jau pensininkė, atitinkanti visus stereotipinės senolės bruožus: vaikšto į polikliniką dažniau nei reikia vien tam, kad socializuotųsi, kasdien įdėmiai stebi pro langą aplinkinių gyvenimą, užsispyrusiai atsisako kitų pagalbos kasdienybėje. Be to, ji vis dairosi per petį, nes praeitis jos galvoje – vis dar gyva. Pasakotojas teigia, kad Marijono tėvas mirė, neištvėręs to, kad jo sūnus pasipriešino tikro vyro sąvokai ir pabaigė konditerininko mokslus. Marysia – paauglė, kuri nenori būti gera mergaitė ir todėl kai kada net nesąmoningai maištauja, taip norėdama atsiriboti nuo jai primetamų vaidmenų.

Iš pažiūros knygoje pateikiami stereotipai – gan dažnai sutinkami šių dienų literatūroje ir žiniasklaidoje, tad gali kilti abejonė: ką dar būtų galima išspausti šia tema? O pasirodo, kad ne tik galima, bet ir labai patraukliai tai daroma, nes autorei nesvetimas geras humoro jausmas, o ironija vartojama itin taikliai. Kodėl vyras alkoholikas yra, galima sakyti, normalu, o gerianti moteris  – visiškai nederama? Nors knygoje nebuvo apie tai rašoma, bet tikriausiai ne man vienai yra tekę girdėti, kad rūkanti moteris – negražu. O tai rūkantis vyras kažkuo gražesnis? Kodėl berniukai gali (net ne gali, o privalo) būti padūkę, o mergaitės turi būti ramios, tvarkingos ir paklusnios? Marysios istorijoje daug skausmo ir klausimų, susijusių su karo metais, skaudžiomis ir traumuojančiomis patirtimis, o dabartyje – senatvė, kuri jaunesniems – nepatraukli, nesuprantama, ko ji čia dabar rodosi, kelia sąmyšį, sėdėtų sau namuose ir niekam nesirodytų, juk orumą privalo išlaikyti. Marijoną moterys mėgsta dėl jo paslaugumo ir auksinių rankų, bet juk su juo kažkas negerai, nes jo manieros – pernelyg švelnios, bare geria kavą, o ne alų, nesusideda su „tikrais“ vyrais, neįsitraukia į konfliktus ir muštynes, laisvalaikiu siuvinėja, neturi žmonos. Jis tikriausiai vienas iš „tų“, bet o gal ir ne, juk jis toks geras. Tokia pasaka be galo, užkabinanti stereotipus, susijusius su lytimi, socialiniais vaidmenimis, seksualine orientacija. Kai kada skaitant buvo ir juokinga dėl autorės gebėjimo pašiepti, bet gal labiau graudu ir pikta, o veikėjų gyvenimai, einantys žemyn vien dėl nepritapimo, svetimos jiems aplinkos, palaikymo nebuvimo, aprašyti įtaigiai, nors pasakojimai – neilgi, bet tokios apimties užteko tam, kad kiekviena istorija taptų sava.

Paliko labai gerą įspūdį – ryškūs veikėjai, įdomus pasakojimo stilius, užkabinančios istorijos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.