Birželį baigiau su apsakymais. Visiškai tokiais, kokie man patinka. Geriausias pavyzdys iš jau skaitytų – Samantos Schweblin kūryba. „Matau, kad nori“ rinktinė išties turi panašumų.
Gal banalu, bet į tokį viršelį niekad nebūčiau atkreipusi dėmesio. Visgi kai nei autorė, nei pati knyga visai negirdėta, vizualus pristatymas tampa svarbus vien tam, kad ją norėtųsi paimti į rankas ir peržvelgti anotaciją.
Keisti, kai kada nustebti privertę apsakymai, kuriuos skaitant nesyk sukosi mintis: kas čia vyksta? Yra šiek tiek nepaaiškinamos mistikos, bet vis tik dažniausiai pasakojimai realistiški. Ar baisūs? Nepasakyčiau, labiau nemalonūs ir nejaukūs. Pradžioje stebinantys, vėliau jau pasijaučia stilistika, tad lieka tik atsargumas, lengvos spėlionės apie tai, kaip šįkart viskas bus sunarpliota. Atrodo, neilgi tekstai, bet autorei pavyko sukurti atmosferą juose puikiai.
Skaičiau ir nenorėjau, kad apsakymai baigtųsi, nes prailgo tikriausiai tik vienintelis („Geras vaikinas“), visi kiti daugiau mažiau buvo tokie, kurie skatino grįžti prie knygos. Labai patiko anotacijoje išsakyta mintis, kad nors istorijos dažnai verčia jaustis nepatogiai, erzina, sukelia nemalonius jausmus, bet tuo pačiu vilioja eiti į priekį. Nes būtent taip ir buvo.
Keistos, nemalonios, kai kada šlykštokos literatūros mėgėjams.
Vienas iš apsakymų – „Kačių mėgėjas“ – sulauks savo ekranizacijos ateity, daugiau informacijos apie tai – nuorodoje.
Mano knygų pasaulis 