10.56. Toni Morrison „Mylima“


Prieš daugiau nei porą mėnesių lankydamasi bibliotekoje pasiėmiau vis už akių kliuvusią knygą, nė nenumanydama, kad dar prieš pradedant skaityti pasklis žinia apie jos autorės mirtį. Toni Morrison mirė šio mėnesio pradžioje, tad prisipažinsiu, kiek sutrikau, kad sumaniau susipažinti su šia rašytoja būtent šią vasarą. „Mylimos“ skaitymą vis atidėliojau, nes visos premijos (Nobelio, Pulitzerio) kiek gąsdino, o ir jau kurį laiką kažkaip nuslydusi esu  į gan lengvų skaitinių pusę. Bet biblioteka leidžia prasitęsti knygų laikymo laiką ne begalę kartų (bent jau toji, kurioje lankausi), tad žinojau, kad vis vien susikaupsiu ir iki rugpjūčio pabaigos prisėsiu. Dabar, jau užvertusi paskutinį puslapį, sėdžiu, bandau rinkti žodžius ir sekasi sunkiai. Tad pradėsiu nuo to, kas parodytų, kokį įspūdį ši knyga man paliko: tai vienas geriausių romanų, skaitytų šiemet. Ir gal ne tik šiemet, bet apskritai.

Tai pasakojimas apie juodaodę Sitę, kuri pabėga iš vergovės, nužudo savo dukrą tam, kad ji nepapultų į moterį atsekusių baltųjų rankas, o vėliau kartu su vienintele namuose likusiu vaiku bando susigyventi su klajojančia nužudytosios dvasia, jos reinkarnacija Mylima. Sitė suvokia, kad sprendimas nužudyti mergaitę buvo tinkamas, kadangi ji visai nenorėjo, kad jos vaikams tektų patirti tai, su kuo jai ar jos pažintiems vergams teko susidurti, tačiau vis vien kovoja su begaline kalte, kuri alina ne tik ją, bet ir kartu gyvenančią dukrą Denver. Stebėti tai, kaip jos abi, užsidariusios nuo aplinkinių, kovoja su moters praeitimi, su visais prisiminimais, sulig kiekvienu puslapiu buvo vis sunkiau. Beprotybė, kuri vis didėja – įtaigi ir neleidžianti atsikvėpti, taip ir norisi skaityti dar ir dar, nors tuo pačiu atrodo, kad visa ši istorija kuo toliau, tuo labiau slegia.

Jei žvelgtume plačiau, tai istorija apie vergus, jų gyvenimą vergovėje bei situaciją, kai po daugybės vergovės metų jie pasiekia taip išsvajotą laisvę, bet nežino, ką su ja daryti ir kaip ją pajausti, nes praeitis – tiek įsišaknijusi, kad paleisti jos tiesiog neįmanoma. Tiek Sitės, tiek keleto kitų veikėjų gyvenimo fragmentus į visumą reikia susidėlioti pačiam skaitytojui, tad toji ryškėjanti visuma darė stiprų įspūdį. Ar knyga baisi? Kažkam tikiu, kad pasirodys ir tokia. Man šis žodis gal ir per stiprus būtų, bet kad nejauki – tai tikrai, o mintyse vis iškyla romano vieta, kurioje vienas juodaodis klausia kito, kiek jų rasės žmonės gali ištverti. Patiko, kad rašytoja fizinį smurtą aprašė gan abstrakčiai, tik užuominomis ar vos keletu sakinių, tačiau to visiškai pakakdavo, kad paliestų emociškai. Svarbiausia dalis – psichologinė, tai kas vyko žmonių galvose, traumos, su kuriomis veikėjai taip ir lieka net tada, kai kūno žaizdos sugyja. Sunkus, tamsus pasakojimas, kuris, tikiu, savo įtaigumo, įtraukimo galią turi ir dėl puikaus poetiško rašytojos rašymo stiliaus, pasakojimo būdo, kai iš mažų atskirų gabaliukų nenuosekliai dėliojama vientisa istorija.

Stipri istorija, po kurios galvoje liko visas spiečius minčių, kurias sugaudyti kol kas pernelyg sunku, todėl atrodo, kad ir čia parašiau ne visai tai, ką norėjau pasakyti. Bet vis kažkoks aprašytas įspūdis liks. Skaitysiu ir „Sulą“ ateity.

Ir jau pasižymėjau 1998-ųjų filmą „Beloved“, knieti pamatyti, nes romanas atrodo iš sunkiau ekranizuojamų.

Vienas komentaras “10.56. Toni Morrison „Mylima“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.