12.4. Samuel Bjørk „Aš keliauju viena“


Pirmoji detektyvų Holgerio Munko ir Mios Kriuger byla mano norų sąraše buvo nuo 2019-ųjų pabaigos. Užsisakydama knygas iš bibliotekos maniau, kad štai, sumažinsiu minėtą sąrašą. Gavosi, kad perskaičiau vieną, o įtraukiau dvi naujas, nes supratau, kad niekaip neišsisuksiu ir ateity ieškosiu galimybės perskaityti ir kitas dvi bylas.

Žaisdami miške, du berniukai randa šešerių metų mergaitės lavoną. Ji aprengta kaip lėlė, o ant prikabintos juostelės užrašyta „Aš keliauju viena“. Žmogžudystę pradeda tirti specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras. Vadovauti paskirtas detektyvas Munkas susisiekia su buvusia detektyve Mia, kuri, pamačiusi nusikaltimo vietos nuotraukas, sutinka grįžti į darbą. Negana to, ji įsitikinusi, kad aukų bus ir daugiau. Kai spėjimas pasitvirtina, spaudimas surasti žudiką tik dar labiau padidėja, nes kiekviena iššvaistyta valanda reiškia dar vieną galimybę žudikui pasigauti naują auką.

Pastebėjau, kad vienus skaitytojus labiau įtraukė pradžia ir po to viskas išsikvėpė, o kitiems kaip tik antroji pusė pasirodė įdomesnė. Pati prisidedu prie antrųjų. Pradžia buvo lėtoka, nes prireikė susivokti, kas vyksta, kas visi tie minimi žmonės. Kadangi siužetas sukasi ne tik apie tyrėjus, bet ir apie kitus galimai susijusius su byla žmones, niekad neaišku, apie ką bus naujas skyrius. Tai pradžioje kiek glumino, bet po to, perpratus sistemą, o ir atsiradus didesniam veiksmui, vis sunkiau galėjau atsitraukti. Tiesą sakant, pastaruoju metu gan sunkiai ir lėtai „draugaudama“ su tekstais, nė nesvajojau per savaitgalį užbaigti knygos. Tad vien dėl to noriu dėti šiam trileriui didelį pliusą.

Tie, kas skaito daug trilerių, neturėtų nustebti dėl pagrindinių veikėjų portretų. Detektyvas Munkas vis dar negali atsigauti po žmonos išdavystės, nors praėjo jau daug metų, bando kaip nors išlaikyti šiltesnius santykius su dukra ir be galo myli savo anūkę. Dar jis daug rūko, sunkiai prisileidžia mintį, kad galėtų užmegzti su kokia nors moterimi artimesnį kontaktą, ir rūpinasi kitais labiau nei savimi. Kad visko nepasirodytų per mažai, jo kolegė Mia išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Ji – daug alkoholio vartojanti, depresyvi, be proto protinga ir įžvalgi detektyvė. Gal dėl panašumų, šiai detektyvų porai pajaučiau simpatiją greitai, nesvarbu, kad tamsios asmenybės – jau gan nuvalkiotas rašytojų šiame žanre. Privalumas ir tas, kad romane nebuvo jokios romantikos, vien tik grynas trileris su šiek tiek asmeninių dramų.

Pasakojimo eigoje iškeliama daug visokiausių versijų, o įterptos kitos siužetinės linijos irgi mėgina skaitytojui sukelti abejonių teorijomis, kylančiomis galvoje. Prisipažinsiu, kad ir mane sugebėjo vienu metu apgauti. Kaltininką atspėjau greitai, bet dėl tolesnių įvykių sugebėjau apsigauti ir pamesti jį iš savo akiračio. Tad pabaigoje, kai paaiškėjo tiesa, likau maloniai nustebinta. Aišku, jei tik būtų galima sustoti ir ilgiau pagalvoti (nes skaitant buvo neįmanoma – norėjosi versti vis toliau ir toliau), tai pasijaustų, kad kabliukų primėtyta daug, bet kai kas taip ir liko neaišku. Norėjosi daugiau sužinoti apie bažnyčią, jai priklaususius žmones, ten vykusias veiklas, mergaitės tapatybę, taip ir nebuvo papasakota, kur dingo pora žmonių (nebent neatidžiai skaičiau). Todėl šios mintys atėjo tik užvertus paskutinį puslapį. Ir vis dėlto istorija supinta išties įdomiai, o dėl pagrindinių veikėjų – detektyvų – skaitymas neprailgsta, nes sudomina ne tik tyrimo eiga, bet ir pačių personažų asmeniniai išgyvenimai. Būtent dėl to, kad noriu dar kartą sutikti šią porą, tuoj pat ir pasižymėjau kitas serijos dalis.

Įdomiausia, kad mane erzino visai ne kokie nors siužetiniai vingiai, o tai, kad itin dažnai dialoguose skambėjo sorry ir okei (užrašiau žodžius taip, kaip jie pateikti tekste). Bandžiau galvoti apie tai, kodėl jie man kliuvo. Juk ir Lietuvoje šiuos žodžius vartoja kas antras, tą patį ok mėgstu ir pati parašyti, tai natūralu, kad Norvegijoje tikriausiai jie irgi – jau įprasta kalbos dalis. Bet šitaip dažnai kartojant jie tampa tokio pat lygio žodžiais kaip nu, tipo, ta prasme ir kt. O pastarieji žodžiai netrukdo tik tol, kol neatkreipiame į juos dėmesio. Bet jau kai pastebime, tai atrodo, kad dar vienas išgirstas pakartojimas išdegins ausis. Taip ir čia – skaičiau ir varčiau akis vėl ir vėl. Ir kodėl sorry – ne sori, jei vietoj okay rašomas okei? Dar prie lėlių monstrių prisikabinčiau, bet lyg ir pabaigoje vertėja išsiaiškino, kas ten per Monstras Hai iš tikrųjų.

Bet trileris fainas. Džiaugiuosi, kad ne veltui buvau jį pasižymėjusi.

O tekstas ilgas, nes baisiai pasiilgau ilgesnių pasvarstymų raštu, bet kai tiek mažai skaitau, tai retai galimybė atsiranda ir rašyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.