10.29. Daphne du Maurier „Rebeka“


„Rebeka“ mano planuose atsirado prieš keletą metų, kai pamačiau A. Hitchcock režisuotą „Rebecca“. Filmas man paliko labai gerą įspūdį, tad užsinorėjau perskaityti ir romaną. Tačiau knyga atsirado pas mane tik šiemet, kai pagaliau ją radau bibliotekoje (taip, galima būtų ir rezervuotis, bet po to, kai po kelerių metų pertraukos pernai pradėjau vėl lankytis bibliotekoje, nusprendžiau, kad kur kas įdomiau ir patogiau man ir be šios paslaugos).

Romanas pasakoja apie Menderlio dvaro šeimininką Maksimą de Vinterį. Jo pirmoji žmona Rebeka prieš metus buvo rasta nuskendusi, o dabar į savo namus jis parsiveža kur kas už save jaunesnę, drovią, artimųjų neturinčią merginą. Naujoji ponia de Vinters nuo pat pirmos dienos jaučiasi prastai: namus prižiūrinti ponia Denvers atvirai rodo savo neapykantą šeimininkei, visi aplinkui, rodos, ją nužiūrinėja ir apkalba, lygindami ją su buvusia Maksimo žmona, kuri buvo ir gražesnė, ir komunikabilesnė. Net ir Maksimas tampa keistas ir nekalbus, kai tik kas nors užsimena apie Rebeką. Ir tik laikui bėgant ponia de Vinters sužinos tikrąsias paslaptis, kurių netrūksta mirusiosios istorijoje.

Tai – jau ne pirmoji pažintis su rašytojos kūryba, kažkada esu aptarusi apsakymų rinkinį „Įtemptas laukimas“, į kurį įtrauktas ir garsusis kūrinys „Paukščiai“, tad jau žinojau, kad D. du Maurier įtaigiai kuria niūria atmosferą, o ir nereikia pamiršti, kad „Rebeka“ priskiriama gotikinio romano žanrui. Paslaptys, mirtis, gan ryškus blogųjų ir gerųjų veikėjų atskyrimas, daug nutylėjimų ir žvilgsnių, didelis dvaras su tamsiais kambariais, apsuptas medžių, intrigos ir daugybė baimių ir įvairių įvykių interpretacijų, kurių netrūko pasakotojos ir pagrindinės veikėjos naujosios ponios de Vinters galvoje. Skaitant merginos mintis nesyk norėjosi, kad kitaip reaguotų, nepridarytų tokių kvailų klaidų, kita vertus, galima teisinti daug ką jos asmeninėmis savybėmis, situacija, kurioje yra atsidūrusi (visgi ji pakliūva į visai jai nepažįstamą – dvaro šeimininkės – vaidmenį). Tačiau nenoriu būti suprasta klaidingai. Skaityti buvo išties įdomu, patiko stebėti, kaip veikėja keičiasi, kaip pagaliau ima pastebėti tai, kas iki tol jai prasprūsdavo pro akis. Kadangi filmo siužetas jau kiek primirštas, nebuvau tikra dėl to, kas slepiasi už visos šios istorijos, kas bus atskleista (tiesa, didelio netikėtumo patirti irgi, įtariu, nepavyks, visgi klasikiniai kūriniai turi šiokių tokių panašumų). Jei pradžia – dar kiek vangi, antroje kūrinio dalyje visai nesinori atsitraukti. Kai likus 40 puslapių privalėjau atsitraukti nuo knygos, užversti kūrinį buvo nepaprastai sunku. Susigyvenau su veikėjais, o prasidėjus didžiajam tyrimui net ir įtampą ėmiau jausti kartu su pasakotoja.

Neįprasta tai, kad kulminacija atėjo ganėtinai anksti. Šių dienų kūriniuose mėgstama viską sudėti į paskutinius ~50 puslapių, o čia jų buvo likę dar daugiau nei šimtas. Visgi net ir jai atėjus buvo ką veikti, nes tuomet klausimų veikėjams tik padaugėjo. O ir Rebeka apmulkino ne tik kitus, bet ir mane, nes dėl vieno pabaigoje išaiškėjančio fakto apie ją gal ir buvo šmėkštelėję galvoje kažkuriuo metu, bet numojau ranka (pasirodo, be reikalo). Pati pabaiga – kiek nuvalkiota, nuspėjama, kadangi romano pradžioje yra šiokių tokių užuominų, leidžiančių suprasti, kad kažkas panašaus turės įvykti. Bet ar man perskaičius tai rūpėjo? Ne itin. Nes vis dar gyvenau tomis emocijomis, kurios užplūdo skaitant pokalbius bei įvykius, vykusius kūrinio pabaigoje.

„Rebeka“ tapo pirmuoju tikriausiai per daugiau dvejus metus skaitytu klasikos kūriniu. Tuo nei didžiuojuosi, nei liūdžiu, nes jau keleri metai, kai nebekeliu sau kažkokių tikslų skaityti daugiau tam tikros literatūros (ėmiau laikytis požiūrio, kad jei jausiu poreikį, tai paimsiu ir be nereikalingų savęs graužimų metų gale, kad ir vėl neperskaičiau to ar ano). Bet tai buvo proga pamatyti, kad man vis dar artimi klasikiniai romanai ir jiems būdingas pasakojimo būdas, dialogo forma bei kiti ypatumai. Na, ir apskritai„Rebeka“ mano galvoje sukosi jau ilgą laiką, ne kartą buvau susigundžiusi ją net ir įsigyti ją (dabar galiu sakyti, kad tikrai įdomią knygą būčiau nusipirkusi), nes niekaip neužtaikydavau ją surasti bibliotekoje, tad džiaugiuosi, kad visas šis laukimas buvo to vertas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.