10.60. Amos Oz „Judas“


Amos Oz į mano akiratį pakliuvo tik pasirodžius lietuviškajam knygos „Judas“ leidimui. O daugiausiai įkvėpimo ją perskaityti gavau apsilankiusi liepos vidury vykusioje diskusijoje apie Izraelio literatūrą Lietuvoje (gaila, kad išsamesnio įrašo taip ir neprisiruošiau parašyti). Akylesni skaitytojai greičiausiai pastebėjo, kad kelerius pastaruosius metus „Sofoklis“ yra išleidęs nemažai Izraelio rašytojų kūrinių. Diskusijos, kurioje dalyvavo ir kadenciją baigiantis Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, metu paaiškėjo, kad skaityti minėtos šalies literatūrą galime būtent dėl A. Maimon išsikelto tikslo per savo kadenciją supažindinti lietuvius su Izraelio rašytojais, o šį norą įgyvendinti „Sofoklis“ ir sutiko. Nors nesyk buvo bandyta kreipti pokalbį kitų autorių link, bet daugiausiai kalba sukosi apie Amos Oz. Klausytis Donato Puslio, jo pamąstymų apie A. Oz knygas, pažintį su pačiu rašytoju, susitikimą su juo, buvo išties įdomu. Ir pripažinsiu, kad įtikino. Vos grįžusi iš karto užsižymėjau ir kitus lietuviškai pasirodžiusius rašytojo kūrinius, tikiuosi, kad ateity ir juos pavyks atsiversti. O kalbant apie „Judą“, buvo smalsu jį perskaityti vien todėl, kad diskusijos metu nesyk nuskambėjo, kad jis buvo kur kas vertesnis gauti „Man Booker International“ už tų metų laimėtoją „Užeina kartą arklys į barą“, kuris man paliko gerą įspūdį.

1959-ųjų žiema. Šmuelį Ašą palieka mergina, bankrutavus tėvo įmonei nelieka ir pajamų šaltinio, tad tuo argumentuodamas jis meta ir studijas. Pagal skelbimą jis įsidarbina viename iš Jeruzalės namų, kur už apgyvendinimą, maistą ir dienpinigius vaikinas sutinka keletą valandų per dieną palaikyti su neįgaliu vyru. Kartu gyvena ir vyresnė, iš karto dėmesį savo išvaizda patraukusi Atalija. Taip prasideda vyrų pokalbiai, kurių centre atsiduria Judo istorija bei Izraelio kova dėl žydų valstybės įkūrimo, keliamas klausimas, ar buvo galima kaip nors išvengti kraujo praliejimo. Laisvu laiku Šmuelis niekaip negali iš galvos išmesti Atalijos, kuri būna taip arti, bet tuo pačiu – ir visiškai nepasiekiama.

Pripažinsiu, kad tai – ne viena tų knygų, kurios įtraukė mane nuo pirmo puslapio. Tikriausiai reikėjo laiko „persijungti“ nuo visokių detektyvų prie literatūros, kurioje daugiausiai pokalbiai, o veiksmo, galima sakyti, visai nėra. Tad pradžia buvo lėta, akys krypdavo į kitas knygas. Bet po to net ir nepastebėjau, kaip tekstas ėmė vis labiau įtraukti ir prisėdusi paskaityti net nekildavo mintis atidėti „Judą“ kitai dienai, o tuo tarpu pasiimti kokį kitą eilės laukiantį kūrinį. Negaliu pasakyti, kada įvyko šis lūžis, bet puslapių skaičius tikrai nespėjo peržengti triženklio skaičiaus. O po to nuomonė ėjo vien tik geryn.

Pirmiausia itin įsitraukiau į religinę – Judo – istoriją. Rodos, praeityje nesu susidūrusi su romanu, kur būtų kalbama apie Judą bei bandoma kiek kitokiu kampu žvelgti į šį religinį veikėją. Tad buvo įdomu perskaityti pasvarstymus apie tai, ar tikrai Judas išdavė Jėzų, daromos prielaidos, kodėl iš tikrųjų jo veiksmus reiktų vertinti kiek kitaip. Nesyk kartojama, kad būtent dėl Judo atsirado krikščionybė, nes jei jis nebūtų sudalyvavęs Jėzaus istorijoje, nebūtų buvę nukryžiavimo, taigi ir prisikėlimo bei po to atsiradusios naujos religijos. Plėstis nesinori, kad neskaitę rastų visa tai patys, pasiėmę Amos Oz knygą, tačiau galiu teigti, jog visa kūrinyje pateikiama teorija apie Judą ne tik sudomina, bet ir įtikina. Retai susiduriu (nes matyt ne vien grožinėje literatūroje šių temų ieškoti reiktų) su kitokia biblijos siužetų interpretacija, bet jei tik tokie tekstai pasiekia mane, vis lieku patenkinta. Ir „Judas“ – ne išimtis.

Kita pokalbių dalis susijusi su politine situacija, taip pat, pradėta diskusijose apie Judą, toliau plėtojama išdaviko tema ir šių pokalbių metu. Karai, kurie prasidėjo iškėlus norą atkurti žydų valstybę, paliko gilius įspaudus namų, kuriuose įsidarbino Šmuelis, gyventojų viduje. Ir tos pasekmės – itin daug aprėpiančios, atrodė, kad iš esmės sugebėta parodyti karo blogybes iš visų pusių, neapsistojant ties, pavyzdžiui, kareivių mirtimis. Nes mirtys gali būti nebūtinai fizinės. Todėl atskleidžiant veikėjų gyvenimus, ryškėja ganėtinai tragiškas šeimos paveikslas. Ir vis besisukantis klausimas: kokia išeitis ir koks sprendimas būtų buvęs tinkamiausias?

Visus šiuos pokalbius jungianti pokalbių aplinka bei tai, kas vyksta prieš jiems prasidedant ar jau užsibaigus, iš pradžių skambėjo gan banalokai, bet galop teko pripažinti, kad ir čia knygos autorius sugebėjo išlaikyti subtilumą bei sukurti lengvą įtampą tarp veikėjų. Nėra tai meilė, tačiau stebėti Šmuelio ir Atalijos bendravimą (ar bandymą bendrauti) buvo įdomu. Kaip ir aišku, kad nieko nebus, jokios laimingos pabaigos, bet vis tiek kiekvienas jų žvilgsnis, prisilietimas, žingsnis pirmyn ir du atgal kažkuo traukė.

O pabaiga – tobula. Išties gražiai iki jos einama ir net nesinori ten nieko nei pridėti, nei atimti.

Geras rugpjūtis buvo, nemažai įdomių knygų perskaityta, o „Judas“ – itin tinkama tokio mėnesio užbaigimui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.