12.21. Fernanda Melchor „Uraganų sezonas“


Tikiuosi, kad jau girdėjote apie ne taip ir seniai atsiradusią leidyklą RARA, kurios tikslas – leisti kokybišką ir įdomią literatūrą. Nors ateity vis tiek ieškosiu ir kitų išleistų kūrinių, bet būtent „Uraganų sezonas“ buvo toji, kurios pasirodymo labiausiai laukiau. Dar nežinodama, kad ji bus išversta, pasižymėjau ją sau. Visos skaitytos pagyros, kaip pati įsitikinau, buvo ne veltui. Visgi iš karto norisi atkreipti dėmesį, kad šios knygos turinys patiks toli gražu ne kiekvienam dėl aprašomų vaizdų.

Būrelis vaikų aptinka Raganos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyje. Ragana – tai būtybė, kurios, rodos, nekęsdavo visi, išdykaujančius vaikus gąsdindavo ja, bet tai netrukdydavo moterims užsukti pas ją įvairiausių žolelių užpilų, išsipasakoti, išgirsti kokių nors įžvalgų ir patarimų. Tiek Raganai gyvenant, tiek mirus, netilo paskalos apie tai, kokius turtus ji slėpė ir kokios orgijos vykdavo naktimis jos namuose. Vietiniai gyventojai, tapę įtariamaisiais ar tik žinančiais ką nors apie Raganos gyvenimą, ima pasakoti istorijas, kurios susideda į vieną bendrą kraupų vaizdą.

Pirmiausia, noriu pagirti knygos vertėją Eglę Naujokaitytę. F. Melchor sakiniai – ilgi, besitęsiantys per daug eilučių. Turint galvoje, kad ir tema, vartojamas žodynas – ne iš paprastųjų, negalėjau atsistebėti sakinių sklandumu. Tai be galo gražūs sakiniai, kuriuos skaitydama visiškai panirdavau į knygos turinį. Galvoju, kad šiuo atveju kokybiškas vertimas kaip niekad buvo svarbus tam, kokį įspūdį paliks knyga.

Tuo tarpu pačioje istorijoje nėra nieko gražaus. Daug tamsos, be galo tirštos, be jokios prošvaistės, kad bus geriau, kad kažkam pagaliau ims sektis. Daug fizinio ir seksualinio smurto, homofobijos, prievartos, neapykantos sau ir kitiems, kraujo. Daug kas apibūdina knygą kaip šlykščią, o aš šįkart net ir stebėjausi, kad nekilo jokio šleikštulio, bet gal vien dėl to, kaip puikiai ji parašyta, kaip sudėliotas siužetas, kurį bandžiau atpainioti savo galvoje, kaip viskas pateikta. Taip, nejauki ir nemaloni knyga, bet atrodo, viskas čia tiko ir nieko nebuvo per daug. Aprašomas blogis nebūtinai reiškia, kad tuo metu centre esantis veikėjas išties padarė kažką blogo, bet tai netrukdo save kaltinti, kai iš tikrųjų kažką blogo yra padaręs kitas asmuo (pavyzdžiui, patėvis ilgai ir kantriai jaukinosi trylikametę podukrą, o viskas užsibaigė pastoviu seksualiniu išnaudojimu. Visgi paauglė dėl šių santykių kaltino save). Atrodo, visos abejonės, netikrumas gyvenimu, nerimas virsta vienu ir tuo pačiu blogiu, tik būdai, kuriais jis pasireiškia, nebūtinai tokie patys. Ir to blogio knygoje tiek daug, visi du šimtai puslapių, rodos, net persisunkę juoduma.

Na, ir jau baigdama skaityti pagalvojau, kad norėčiau perskaityti šią knygą dar kartą. Atrodo, kad lyg ir liko viena kita spraga, lyg ir ne visada susiedavau vieną veikėją su kitu ir po to pajausdavau pametusi kokią nors galimą sąsają, detalę, kurios reikia šiai dėlionei. Ir visai manęs nebaugina, kad turėčiau dar kartą susidurti su visu šiuo blogiu, nes kur kas labiau nei pasakojimo tamsa mano galvoje išnyra tie begaliniai sakiniai, kuriais, kaip jau minėjau, susižavėjau. Gal metas prie J. Saramago kūrybos grįžti ir prisiminti jo nesibaigiančius sakinius?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.