11.37. Roy Jacobsen „Balta jūra“


Mėnesio pradžioje skaičiau „Neregimuosius“, kurie mane sužavėjo. Visgi antrosios dalies iš karto neatsiverčiau, maniau, palauksiu, kol vėl užsinorės ramybe alsuojančio teksto. Negalvojau, kad toks laikas ateis taip greitai, o visus skaitymo planus lengva ranka nubrauksiu, kadangi pastarosiomis savaitėmis chaoso jau kiek per daug viduje, tad norisi jo išvengti bent literatūroje.

1944-ieji, į kurį laiką ištuštėjusią Barioją grįžta Ingrida – jau suaugusi ir pasiryžusi gyventi vaikystės namuose. Besiruošdama žiemai ir tvarkydama apleistą aplinką ji aptinka iki tol nematytą rudą vilnonį audinį, netoliese – dar vieną, o tuomet jos akys užkliūva už pirmojo lavono. Skaudūs įvykiai, karo atgarsiai, kasdienybė – visur atsispindi jau pirmajame romane matytas veikėjų elgesys, kai daroma tai, kas jiems atrodo reikalinga tolesniam gyvenimui, nepriklausomai nuo aplinkybių.

Gaila, kad trečioji knyga vis dar neišversta, nes tikriausiai rytoj ją ir griebčiau (skaičiau, kad turėtų pasirodyti šiemet). Antroji dalis – ne tokia nuostabi kaip pirmoji (kai kurie Ingridos sprendimai pasirodė keisti), tačiau vis vien patiko. Dėl to paties, ką jau gyriau aprašydama „Neregimuosius“ – daug tylos, šaltumo, kalbėjimo žvilgsniais ir veiksmais, o ne žodžiais, susitaikymo su užgriūvančiomis bėdomis ir nenutrūkstamo rūpinimosi kasdienybe. Tik šįkart įsileidžiama daugiau pašalinių žmonių, bet net ir dauguma jų, rodos, prisitaiko prie nusistovėjusios tvarkos saloje. Na, ir iš pažiūros liūdnesnė, komplikuotesnė istorija, bet labiau pagalvojus, tai dar neaišku, kuri dalis niūresnė.

Įsiminė veikėja, kuri po daugelio metų grįžusi į salą nusistebėjo, kaip čia viskas baisu, skurdu, ir kad ji neatsimena, jog vaikystėje irgi taip blogai viskas buvo. Kitą dieną ji jau pamiršo, kad bjaurėjosi viskuo, ir elgėsi taip pat kaip prieš išsikraustydama. Tai susisiejo su savo pačios patirtimi – tik praėjus nemažai laiko po išsikraustymo iš tėvų namų atėjo suvokimas, kaip ten viskas skyrėsi nuo kitų bendraamžių namų, kuriuose teko lankytis. Ir lygiai taip pat kaip knygos personažas, svečiuodamasi gan greitai netenku to matymo iš šono ir į aplinką reaguoju, lyg viskas būtų savaime suprantama ir įprasta, o vaikystėje/paauglystėje visa tai iš viso nekėlė kažkokių emocijų. Kita vertus, gal ir aplinkybės buvo palankios, nes kaip ir Barioja nelaukdavo prašalaičių, kurie tuoj pat parodydavo savo požiūrį į vietinių gyvenimo būdą, taip ir pas mus nelabai kas užsukdavo, dažniau būdavome svečiai kitų namuose. Tad visai netikėtai romane atradau pažįstamą patirtį.

Man ši serija – apie atmosferą ir emociją. Stipru, įtaigu, vis dar norisi paskęsti visame tame ypatingame šios istorijos sukeliamame jausme ir kurį laiką ten užsibūti. Lengviau perskaityti knygą nei papasakoti įspūdį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.