10.18. David Mitchell „Prižiūrėtojas“


David Mitchell visur pristatomas kaip „Debesų atlaso“ autorius, tačiau mano pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo nuo „Sleido namo“. Prieš pasiimdama „Prižiūrėtoją“, turėjau nemažų lūkesčių, ir romanas išpildė juos su kaupu. Geriausias to įrodymas – kad dar nė nebaigusi knygos jau ieškojau, iš kur galėčiau gauti ir garsųjį „Debesų atlasą“.

Romane pateiktos devynios istorijos, vykstančios devyniuose pasaulio kampeliuose: Okinavoje, Tokijuje, Honkonge, Kinijoje, ant Šventojo kalno Mongolijoje, Sankt Peterburge, Londone, Airijoje esančioje Kliro saloje ir Niujorke. Iš pradžių gali pasirodyti, kad istorijos visai nesusijusios, tačiau kuo toliau, tuo ryškiau matomos sąsajos tarp visų pasakojimų. Po truputį jungiamos dėlionės detalės, kol galiausiai pasimato bendras vaizdas bei išaiškėja Prižiūrėtojo vaidmuo šiame kūrinyje.

Tik perskaičiusi sužinojau, kad tai debiutinė rašytojo knyga. Šis faktas maloniai nustebino, nes knyga toli gražu nepanaši į debiutą. Romanas įtraukė nuo pat pirmojo puslapio, versdama puslapius negalėjau atsistebėti istorijų turiniu, kaip išmoningai jungiami pasakojimai, koks dinamiškas rašymo stilius. Tikriausiai labiausiai ir paliko įspūdį D. Mitchell gebėjimas rašyti skirtingai: kiekvienai istorijai yra parinktas vis kitoks pasakojimo tonas, netgi žodynas, dialogų sandara. Nežinant, kad visi veikėjai su savo gyvenimais priklauso tai pačiai knygai, gali pasirodyti, kad istorijos paimtos iš kelių kūrinių. Veikėjams spalvų irgi netrūksta. Čia sutinki sektantą, Ermitažo prižiūrėtoją, kartu su mylimuoju įsivėlusią į paveikslų vagystes, jauną džiazo mėgėją, dirbantį plokštelių parduotuvėje, suktą teisininką, talentingą fizikę, senutę, gyvenančią arbatinėje ant Šventojo kalno, paslaptingą dvasią, naktinės radijo laidos vedėją. Tokie skirtingi personažai nulemia ir pačių istorijų turinį. Vienas skaitant kilo noras šypsotis, kitos savo draminiu siužetu kone ašaras spaudė ar priminė įtemptus trilerius. Yra ir fantastikos, tik ne tiek ir daug, tad romano drąsiai gali imtis ir vengiantys šio žanro.

Labiausiai patiko Okinavos (sektanto), Šventojo kalno (senutės, gyvenančios arbatinėje) bei „Naktinio traukinio“ (naktinės laidos vedėjo) istorijos. Pagal jų išsidėstymą romane matyti, kad nejutau nuobodulio nei pradžioje, nei vidury, nei pabaigoje. Minėtieji skyriai labiausiai įsiminė savo emociniu stiprumu ir intensyvumu, o skaitydama Šventojo kalno skyrių vis galvodavau kaip autorius sugebėjo tiek daug visko sutalpinti į tokį ribotą puslapių skaičių. Visgi noriu pabrėžti, kad ir kiti skyriai taip pat įtraukė, knyga mėgavausi tiek, kad buvo gaila, jog dėl nuovargio negalėdavau skirti jai laiko kur kas dažniau (užtat šeštadienio ryte „atsiėmiau“ už visą savaitę, perskaitydama antrąją pusę knygos).

Stiprus, išradingas, daug temų talpinantis romanas, kurį netgi norėčiau perskaityti dar kartą – tikiu, kad dar daugiau sąsajų tarp istorijų atrasčiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.