2019-ųjų metų ataskaita


Prabėgo ir 2019-ieji metai. Prieš keletą dienų apsitvarkiau goodreads „to read“ lentyną, išimdama tas knygas, kurias skaityti noras dingęs, keletu knygų sumažinau ir namie esančią krūvą, nusprendusi, kad jos tik užima vietą, o skaityčiau nebent dėl to, kad „reikia“. Tiesa, visa tai darau karts nuo karto nepriklausomai nuo metų laikotarpio.

Grįžtant prie 2019-ų metų skaitymo, atrodė, kad skaitau lėtai ir retai, bet vis tiek pasiekiau asmeninį rekordą: perskaičiau 88 knygas (2018-ais buvo 62). Tiesa, šis skaičius nelabai ką pasako, nes knygos būna pačio įvairiausio dydžio ir skirtingo literatūrinio sunkumo. Laimei, goodreads tokioms tinginėms kaip aš (t.y. neplanuojančioms savarankiškai atlikti skaičiavimus) pateikia daugiau įdomiosios statistikos:

  • 88 knygos sudarė 26 325 puslapius;
  • trumpiausia – Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio (77 psl.);
  • ilgiausia – Hilary Mantel Vilko dvaras (646 psl.);
  • Vidutinis puslapių skaičius – 299 psl. (2018-aisiais buvo 306 psl. – kadangi mano argumentas klausiantiems, kaip perskaičiau daugiau nei įprastai knygų, siedavosi su puslapių kiekiu, nustebino,  kad 2019-ieji nebuvo išskirtiniai mažesnės apimties skaitinių skaičiumi).

Norisi pasidžiaugti, kad 2019-aisiais perskaičiau „net“ 12 knygų, kurias pati įsigijau ar iš kažko gavau dovanų, nes paprastai būdavo vos du trys tokie skaitiniai, o juk labai norisi, kad ir tos perkamos per ilgai neužsistovėtų lentynoje. Naujaisiais metais šį skaičių planuoju dar labiau padidinti, tačiau kaip pasiseks, matysiu metų eigoje. Kalbant apie kitais keliais atkeliavusias knygas, 30 pasiėmiau iš bibliotekos, 37 gavau iš leidyklų, o 9 buvo pasiskolintos iš aplinkinių.

Kaip ir kiekvienais metais, žvaigždutėmis savo goodreads paskyroje įvertinau kiekvieną perskaitytą knygą. Šie įvertinimai labiau atspindi pirmą įspūdį, kuris laikui bėgant gali kisti – tai atsispindi galutinėje metų ataskaitoje, kai prie geriausių knygų atsiranda nebūtinai tos, kurios buvo aukščiausiai įvertintos. Vidutinis įvertinimas – 3,3 (šiek tiek padidėjo, nes 2018-aisiais buvo 3,0)

  • 1/5 įvertinau 2 knygas.
  • 2/5 įvertinau 12 knygų.
  • 3/5 įvertinau 36 knygas.
  • 4/5 įvertinau 34 knygas.
  • 5/5 įvertinau 3 knygas.
  • 1 knygos nevertinau.

Iš visų 88 knygų, vos 8 priklausė lietuvių rašytojams, deja, didžioji dalis vietinės kūrybos įspūdžio visai nepaliko.

Juokiuosi, kad knygų turinys atspindi mano vidinę būseną, kadangi buvo pačios įvairiausios tematikos, nuo vaikiškos iki negrožinės literatūros – toks gan tipiškas chaosas, kurio skirstyti į daug kategorijų nesinorėjo, tad sąrašuose šalia stovės, rodos, visai nesuderinamos knygos. Apie nuvylusias, nepatikusias nekalbu, nes gaila laiko, kai jų ne viena ir ne dvi.

Labiausiai patikusios knygos:

  • Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių planeta“ (jau treti metai, kai į šią kategoriją patenka R. Gavelio knyga)
  • Toni Morrison „Mylima(emociškai stiprus, keistas gerąja prasme romanas)
  • Herman Koch „Vakarienė(nepatogi – gal toks tinkamiausias žodis?)
  • Charles Bukowski „Arklienos kumpis(autobiografinis romanas, kurio stiprybė – Ch. Bukowski rašymo stilius. Šią knygą rekomenduočiau net ir tiems, kurie vengia kitų rašytojo knygų).

Kitos įsiminusios knygos:

  • Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių(įrodymas, kad trumpoji proza gali būti labai įtraukianti ir paveiki).
  • José Saramago „Kainas(prisiminiau savo seną meilę – J. Saramago).
  • Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas(skaičiau antrą kartą ir įspūdis tik pagerėjo).
  • Etgar Keret „Ilgintis Kisindžerio(antras įrodymas, kad trumpoji proza gali įtraukti ne mažiau nei romanai. Abu įrodymai man panašūs savo neįprastomis, keistomis istorijomis).
  • Jacques Chessex „Vienas žydas dėl pavyzdžio(trumpiausia metų knyga ir tuo pačiu puikus pavyzdys, kaip ne puslapių skaičius lemia kūrinio gerumą).
  • Graham Swift „Motinų sekmadienis (priminė A. Baricco, sužavėjo rašymo stilius, kuriama atmosfera).
  • Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai(aš kaip ir suprantu, kad nėra ji ypatinga, bet šįkart nugalėjo asmeniškumai, kai skaičiau vietomis ir ašaros byrėjo kaip pupos).
  • Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje: Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis(egzistencializmas persipina su biografijomis, net nesapnavau, kad galiu taip įdomiai perskaityti beveik neliečiamo žanro knygą).
  • Nora Ikstena „Motinos pienas(emociškai paveiki. Įdomus faktas: mažai kas iš manęs knygas skolinasi, bet ši ėjo iš rankų į rankas visus metus ir vien tik geri atsiliepimai grįždavo).
  • David Mitchell „Prižiūrėtojas(kadaise skaičiau „Sleido namas“, bet ši visai kitokia. Paskatino įsigyti Debesų atlasą“).
  • Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (duoklė vaikiškai literatūrai. Labai graži istorija įvairaus amžiaus skaitytojams. Gaila, kad kita autorės knyga apie peliuką visai nesužavėjo).

Metų rašytojai:

  • Charles Bukowski (2 perskaitytos knygos, viena – tarp geriausių, o „Moterys“ tapo gan įdomiu metų pabaigos skaitiniu).
  • Madeline Miller (tiek „Achilo giesmė“, tiek „Kirkė“ paliko itin gerą įspūdį, kai jas skaičiau, bet gan greitai jis išblėso, tad prie labiausiai įsiminusių nebeįtraukiau. Tebūnie jos čia, prie atskiros kategorijos).
  • Amélie Nothomb (perskaičiau tris: „Plak, širdie“, ,„Baimė ir drebėjimas“, ,„Tikrinių vardų žodynas“. Žavi mane šios rašytojos pasakojimai, trečioji knyga patiko labiausiai).

Kas dar? Paminėti norisi Y. Mishima „Auksinė šventykla“, kuri buvo intriguojantis atradimas, tad namuose savo eilės laukia kita rašytojo knyga. Noriu tęsti pažintį ir su Amos Oz, kurio „Judas“ paliko stiprios, gilios literatūros įspūdį. John Steinbeck „Konservų gatvė“ irgi paskatino pasižymėti dar vieną iki tol tik girdėtą, bet nepažintą rašytoją į savo ateities sąrašus. Džiaugiuosi, kad keletą J. Steinbeck kūrinių kaip tik 2019-aisiais išleido iš naujo, kadangi maniškė biblioteka tik naujesnius kūrinius teturi ir todėl kai kada susiduriu su nusivylimu, kai trokštamos knygos tiesiog nėra. Kadangi dažniau skaitau detektyvus bei trilerius, kaip įdomiausius šiemet galiu įvardinti daugeliui šių žanrų mylėtojų jau tikrai žinomus „Šnabždėtojas“ bei „Anapus uždarų durų“. Klasikos beveik neskaičiau, bet D. du Maurier „Rebeka“ buvo puikus pasirinkimas atsitraukimui nuo šiuolaikinės literatūros, „Graudaragio užkalbėjimas“ nukėlė į įdomų fantastinį pasaulį, o Beth O’Leary „Atskirai kartu“ pasirodė kad ir ištemptas, bet išties smagus variantas, tinkamas pabėgti nuo niūrių siužetų ir pasimėgauti retai skaitomu romantinės komedijos žanru.

Tokie buvo 2019-ieji. Ką įdomaus pasiūlys 2020-ieji, paaiškės metų gale, bet kaip visada tikiuosi daugiau įdomios literatūros, nes kur kas svarbiau ne kiekis, o kokį įspūdį ji palieka. Ir o taip, 2019-ieji buvo knygų pirkimo metai, tiek nebuvau pirkusi per savo visą gyvenimą, tad svajonė būtų rečiau praverti piniginę. Skamba banaliai, bet kadangi žinau, kaip seniau puikiai išgyvendavau be perkamų knygų, tikiu, kad visai įmanoma grįžti prie tų laikų ir dabar (juolab, kad nesiruošiu visai nepirkti – tai jau būtų visai nereikalingas draudimas sau). Ir žinoma, laukia graži sukaktis – birželį mano tinklaraščiui sueis dešimt metų. Jau labai ilgai svajoju ir laukiu, kaip darysiu dešimtmečio įrašą, apžvelgdama tai, kas labiausiai patiko per visus šiuos rašymo metus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.