15.2. Rasa Andrikienė „Gyvenimas be šešėlio“

Kol kas neleidžiu sau imti grožinės literatūros, kad labiau koncentruočiausi į pastarojo meto prioritetus. Tačiau gali būti, kad artimiausiais mėnesiais išlįs viena kita su psichologija susijusi negrožinė knyga (jei tik visiškai neapleisiu laisvalaikio skaitymų). R. Andrikienės knyga – viena iš tokių. Autorė – psichoterapeutė, čia sudėjusi savo keleto klientų istorijas.

Apie pačią knygą susidarė dvejopas įspūdis. Pradžioje kiek sutrikau, nes tikėjausi daugiau psichoterapeuto – kliento susidūrimo, paties konsultacijų proceso aprašymo, o radau papasakotas klientų istorijas, atkreipiant dėmesį į vaikystės, paauglystės, kai kada – ir tėvų gyvenimo dar iki atsirandant klientui įtaką dabarties situacijai, kliento esamai būsenai, o pačios terapijos – vos kelis sakinius visoje istorijoje. Performavusi lūkesčius, o gal ir dėl to, kad kai kuriuose pasakojimuose terapijos išlįsdavo kiek daugiau nei pirmuosiuose, po truputį ritausi per kiekvieną istoriją. Vienos buvo įdomesnės, kitos – ne tiek, gal kad skirtinga darbo trukmė su kiekvienu, tad ir jų išplėtojimas skyrėsi. Radau nemažai įdomių ir vertingų pastebėjimų apie žmogų bei kaip jį formuoja santykiai su artimaisiais, vaikystės ir paauglystės patyrimai, kai ką prisitaikiau ir sau pačiai. Dar buvo įdomu pamatyti skirtingus klientus: jie skyrėsi savo problemomis, terapijai keliamais tikslais, charakteriu, poreikio keistis išreikštumu. Buvo smalsu, kaip autorė, turinti daug metų psichoterapijos patirties, prie jų prieina, su jais dirba, tad ten, kur bent kažkiek to radau, ir įdomumo daugiau jaučiau. Na ir kažkaip labai paprastai sugebėjo išaiškinti geštalo terapijos esmę, nes moksluose buvo tekę susidurti minimaliai, tad vis likdavo abejonė, apie ką čia tas geštaltas. Skyrių pradžiose pateiktos eilės, visgi pripažinsiu, kad gan greitai ėmiau į jas nebekreipti dėmesio, eilėraščiai – ne mano žanras, tad ir ieškoti sąsajų tarp poezijos kūrinių ir pateiktų istorijų poreikio nejaučiau. Tekste nevengiama ironizuoti, tačiau kai kada ironija pastiprindavo terapeutės kaip visažinės įvaizdį, lyg ji būtų laipteliu aukščiau už vargšus pasimetusius klientus. Gal aš naivi, bet man atrodo, kad kaip tik kuo labiau į ką nors gilinamasi, tuo daugiau klausimų ir abejonių kyla. Bet gal tiek metų pradirbus viskas ima atrodyti kur kas paprasčiau? Ar išties visi testai, suskirstantys žmones į kelias kategorijas, yra teisingi tuo atžvilgiu, kad išties įmanoma visus žmones suskirstyti? Nes kai kada skaitant susidarydavo įspūdis, kad viskas jau aišku, vos tik žmogus įžengė pro duris. To aiškumo autorei prideda veidotyra, kuri leidžia pasakyti, ar žmogus turi konfliktą su mama, kokio charakterio jis ir dar visokiausių dalykų, kurie tarsi leidžia iškart uždėti žmogui etiketę. Veidotyros mokantis Sadauskas, kuris ir knygų yra išleidęs, kai kuriose istorijose minimas ir kaip veidotyros guru, ir kaip genijus. Su veidotyra man absoliučiai ne pakeliui, tad patraipos apie tai, ką veidotyra sako, ir visi pasidžiaugimai, kad jos spėlionės pasitvirtino, labiau kėlė akių vartymą nei susidomėjimą.

Tad bendrai – vertinimas per vidurį. Mačiau, yra ir dar viena autorės knyga, bet susilaikysiu.

15.1. Herta Müller „Amo sūpuoklės“

Koncentracijų stovyklos – rodos, pabodusi ir nuvalkiota tema. Ir vis dėlto kiekvienas iš masės išsiskiriantis romanas ar kito žanro kūrinys šia tema yra svarbus ir aktualus. „Amo sūpuoklės“ parašyta remiantis rašytojos gimtojo kaimo gyventojų prisiminimais iš gyvenimo lageryje. Romano centre – septyniolikmetis rumunas Leo, kuris 1945-ųjų metų sausį išvežamas į priverčiamųjų darbų sovietų lagerį.

Kiek bijojau skaityti, nes prisiskaičiau, kad neįprastas pasakojimo stilius, tačiau greitai paaiškėjo, kad viskas su juo yra gerai – taip, yra šiek tiek sąmonės srauto, yra šokinėjimų nuo vienos minties prie kitos, tačiau tai netrukdė nei įsitraukti, nei pajausti kūrinio. Kaip tik atvirkščiai, man pavyko greitai įsijausti ir suprasti, kad net ir neskaičiusi iki galo jau galiu drąsiai rekomenduoti norintiems išties gerai parašyto romano lagerio tema. Siužetui netrūksta jokių meilės istorijų (tokių čia nėra), jokių didelių sentimentų (pakako prisimenamų senelės pasakytų žodžių, kad ji žino, kad jis sugrįš). Veikėjai gyvena taip, kaip atrodo itin realistiška gyventi tokiose sąlygose: dirbantys, kad gautų nors kiek maisto, nurengiantys vos mirusius lagerio gyventojus, kol tų rūbų nepasisavino kas nors kitas, šąlantys, badaujantys, kovojantys su utėlėmis ir blakėmis, kenčiantys smurtą ir bandantys išgyventi. Jau pačioje pradžioje tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas išgyvens ir grįš į laisvę (rašau, kad nekiltų minčių, jog per daug atskleidžiu), o pabaigoje pateiktas gabalėlis Leo grįžimo namo, jo bandymo grįžti į kasdienybę yra toks įtaigus, toks be proto liūdnas ir skausmingas, kad savo nuotaika net nesiskiria nuo tos, kuri buvo gyvenimo lageryje dalyje. Dabar prisiminiau E. M. Remarque „Kelias atgal“, kuri kiek mažiau skaitoma nei jo garsiausi romanai, bet būtent ši įstrigo atminty dėl to, kaip pateiktas kareivio grįžimas namo, kur viskas patapę svetima, kur negali kalbėti apie tai, ką matei ir ką išgyvenai, kur džiaugiesi, kad neklausinėja, kaip ten buvo, bet tuo pačiu ir liūdi, kad taip niekas ir neišdrįso paklausti. Taigi, mane domina ne tik kas vyksta „per“, bet ir kas būna „po to“, o „Amo sūpuoklės“ visą šią informaciją ir suteikia. Pasakotojas nesistengia šokiruoti, tačiau net ir vartojant neįprastesnius, poetiškesnius išsireiškimus tekstas išlieka atviras ir tiesus.

Turėjo būti paskutinė 2023-ųjų knyga, tačiau gavosi, kad perskaičiau tik šiemet. Net jei šiemet nebeperskaityčiau nė vienos knygos, metų galo įrašą parašyčiau vien tam, kad paminėčiau šį romaną.

2023-ųjų metų apžvalga

Prisiminiau, kaip seniau dar gruodį dėliodavausi metų baigiamąjį tekstą su visa statistika, kaip jį koreguodavau, nes pasikeitus nuotaikai ar prisidėjus naujiems skaitiniams norėdavosi pakeisti ir tekstą. Šiemet nuspręsti, kas 2023-aisiais labiausiai patiko, nebuvo sunku, nes ir perskaičiau kur kas mažiau nei įprastai – 30 knygų.

Iš viso perskaičiau 8454 psl., tad vidutinis knygos ilgis – 281 psl. Vidutinis įvertinimas – 3 (iš 5).

Iš 30 knygų, vos dvi – lietuvių rašytojų. Skaičiau U. Radzevičiūtės romaną ir R. Gavelio apsakymus. Abu rašytojai – jau puikiai pažįstami, tad smagu, kad bent jie išlieka tuomet, kai lietuvių literatūra tampa apleista. Jei peržvelgtumėte ankstesnes metų apžvalgas, matytumėte, kad nesu nusiteikusi prieš vietinę literatūrą, net ir šiuo metu turiu ne vieną dar neskaitytą lietuvių autorių knygą namie, bet tiesiog rankos tiesėsi prie kitų. Bibliotekoje šiemet lankiausi tik kartą, perskaičiau 3 iš jos pasiimtas knygas. Užtat namai jau patapę gan rimta biblioteka, skaitymo čia – keleriems metams į priekį.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą rasite čia):

• 1/5 negavo nė viena knyga.
• 2/5 gavo 9 knygos.
• 3/5 įvertinau 12 knygų.
• 4/5 gavo 9 knygos.
• 5/5 neįvertinau nė vienos, matyt, ieškojau kažko ypatingo ir neradau. Jei rimčiau, šiais metais sutelkti dėmesį buvo sunku, nes galva nenuilstamai dirbo planuodama, svarstydama net tuomet, kai galėdavo pailsėti, tad kentėjo ir skaitymo kokybė. Tačiau drąsiai galiu teigti, kad dalis 4/5 knygų ir viso penketo vertos.

Kaip ir kasmet, pavadinimus kategorijose pateikiu atsitiktine tvarka, paspaudę ant nuorodų rasite kur kas išsamesnius mano įrašus apie konkrečias knygas.

Geriausios metų knygos

• R. Ozeki – Knyga laiko būčiai – pirmoji metų knyga, tačiau ir liko kaip viena geriausių, gal net geriausia metų knyga. Gražus ir ramybės pilnas romanas.
• G. Vojnovic – Figmedis – kaip kažkada rašiau, graži ir šviesiai liūdna knyga. Lėta, ne veiksmo mėgėjams, kelių kartų istorija.
• C. McCann – Taip sukasi pasaulis nuostabus – dar viena grožio kasdienybėje paieškų knyga, pripildyta įvairias emocijas kėlusių istorijų. Tad jau matosi ir tendencija, kas 2023-aisiais mane labiausiai žavėjo. Turiu ir Apeirogoną, laukiantį savo eilės.
• B. Garmus – Chemijos pamokos – neatsispyriau ir aš šiai populiariai knygai, kuri buvo įtraukianti, smagi, naivi, o tuo pačiu ir ganėtinai liūdna.

Dar kelios, išsiskyrusios iš kitų skaitinių:

• J.-P. Didierlaurent – Skaitovas 6.27 val. – irgi iš ramiųjų, apie paprasto žmogaus nepaprastą kasdienybę. Nors laikui bėgant kiek priblėso įspūdis, bet vis vien verta paminėjimo.
• S. Rooney – Gražus pasauli, kurgi tu – iš trijų rašytojos romanų šis būtų antroje vietoje. Nors man vis dar patinka, kaip S. Rooney rašo, neatsispiriu įsigyti ar bent pasižymėti knygų, kurios lyginamos su rašytojos kūryba, bet šalia rašymo stiliaus ir patrauklios atmosferos reikia ir įtraukiančio teksto, o Gražus pasauli… esančios kai kurios veikėjų kalbos nuobodokos. Tad nors patiko, bet prie geriausių dėti negaliu.
• I. Bernardini – Geros mergaitės – ši gal net labiau į pirmą skiltį verta pakliuvimo, bet jei suabejojau, tai tebūnie čia ir lieka. Maloniai nustebino, puikiai kulminacijos link einantis romanas.
• T. Noah – Gimęs neteisėtai – šiek tiek humoro, istorijos pamokų, o ir šiaip autoriaus gyvenimo istorija įtraukianti bei verta knygos.

Tokie mano metai. Kokie bus 2024-ieji, nedrįsiu spėlioti, nes planavimams, galvojimams ir ruošimuisi studijų pabaigai bus skirta daug laiko, o kaip tai paveiks skaitymą – pasimatys tik metų eigoje. Goodreads pažymėjau 25 knygų iššūkį (tokį buvau išsikėlusi ir 2023-aisiais).

14.30. Trevor Noah „Gimęs neteisėtai“

Nežinojau, kas yra Trevor Noah, tik vis sušmėžuodavo puikūs knygos vertinimai. Kai perskaičiau, kad jis – komikas, o knyga – apie jo vaikystę ir paauglystę, gyvenant PAR, pagalvojau pamėginti. Šiek tiek buvo baimių, kad humoras užgoš knygos esmę, tad labai apsidžiaugiau, kad radau išties išlaikytą balansą. Turiu įtarimą, kad originalo kalba skaitant galėjo būti juokingiau, bet ir lietuviškas vertimas netrukdė įsitraukti ir nesyk šyptelti.

Kuo ypatinga T. Noah istorija? Knygos autoriaus tėvas – baltaodis, o mama – juodaodė. Tuomet, kai jis gimė, tai buvo visiškai nepriimtina Pietų Afrikos Respublikoje. Todėl tai kėlė sunkumų ne tik bendraujant su tėvu, bet ir kasdienybėje, kai aplinkiniai nežinodavo, kaip vertinti Trevorą: kaip baltaodį, spalvotąjį ar juodaodį. Kai kada ir pats Trevoras nežinodavo, kam save priskirti, o priskirti kokiai nors grupei buvo svarbu tam, kad išgyventų. Šalia savo šeimos istorijos, autorius trumpai skyrių pradžioje paminėdavo faktų, susijusių su tuometine politine ir visuomenės situacija, apartheidą, rasizmą, santykius tarp baltųjų ir juodaodžių, taip pat – ir juodaodžių tarpusavio bendravimą, tradicijas ir įsitikinimus. Tačiau tai nebūdavo sausa informacija, labiau pateikti kaip argumentai vieniems ar kitiems įvykiams paaiškinti ar suvokti bendrą kontekstą. Tad galima ne tik pasinerti į Trevoro šeimos gyvenimą, bet ir daugiau sužinoti apie rečiau aptarinėjamus įvykius, praplėsti akiratį (beje, kiek į šoną nukrypsiu, bet kaip tik šiemet teko bendrauti su moksleiviu, kuris kritikavo tai, kad mokykloje itin mažai dėmesio skiriama ne Europos istorijai).

Trevoro vaikystė ir paauglystė buvo nelengva. Jis vis turėjo bandyti prisitaikyti prie kurios nors grupės, nors vis jautėsi dėl savo maišytos rasės iki galo neprisišliejantis nei prie vienų, nei prie kitų, nors labiau jautėsi juodaodis. Buvo skurdo, smurto, neteisybės, rizikos rimtai įsitraukti į nusikalstamą pasaulį. Nors nevengė humoro, kuris tarsi nuimdavo kai kuriems siužetiniams įvykiams emocinį krūvį, tačiau skaitant galima buvo suprasti, kad išgyventi ir išlaikyti savo vidinius tikslus, kartais ir nuslįstant ties labai pavojinga riba, turėjo prireikti jėgų ir sumanumo. Nors ir pats nevengė pripažinti, kad buvo komplikuotas vaikas, prikrėtęs visokiausių eibių, o paauglystėje daug energijos skyrė įvairiems nelegaliems (nors tuo metu tai neatrodė nelegalu ar kažkaip ypatingai pavojinga) pinigų prasimanymo būdams. Kai kurie būdai netgi visai pažįstami ir mums, nes tikriausiai yra mažai mano kartos žmonių Lietuvoje, kurie neturėjo bent vieno kompaktinio disko, pirkto vietiniame turguje/kioske, nesusimąstant, kad tai – piratinė kopija. Net ir žurnalas buvo, kuris už surinktus lipdukus dovanodavo piratinius užsienio atlikėjų kompaktinius diskus, šitas man iki šiol nesuvokiama, nes ten jau buvo kokie 2005-2006… O Trevoras tokius kompaktus pats įrašinėdavo ir pardavinėdavo, jau nekalbant apie įvairias paskolas su didelėmis palūkanomis, įvairius neaiškios kilmės daiktų pirkimus-pardavimus, didžėjavimus neaiškiuose vakarėliuose ir kt. Dabar galvoju, kad trūko šiogyvenimo laikotarpio mamos požiūrio į tai, ką sūnus daro. Kadangi mama buvo ta, kuri labai nenorėjo, kad Trevoras veltųsi į tai, dėl ko jis taptų vienu iš nuolat kalėjimus lankančių vietinių, tai būtų buvę įdomu išgirsti, kaip ji vertino jo pinigus, netgi neišlindo tai, kad ji būtų kaip nors prašiusi iš jo pinigų, kad padengtų namų išlaidas ar kt., kas visai būtų buvę suprantama. Kita vertus, jo mama buvo itin savarankiška pinigų atžvilgiu, tai gal todėl ir paliko likimo valioje Trevoro uždarbį bei jo, kaip pats ir nusakė, besaikį išlaidavimą.

Kiekvieno vaiko ašimi tampa tėvai (jei tik gyvi ir gyvena kartu su vaiku). Šiuo atveju ta ašimi tapo mama, nes dėl tuometinių politinių reikalų su tėvu Trevoras negalėjo bendrauti. Trevoro mama – ne iš kelmo spirta, atkakli moteris. Skaičiau skaitytojų atsiliepimus apie tai, kad nepaisant to, kaip gražiai Trevoras apie ją rašė, pateisino jos kai kuriuos poelgius, ne vienam skaitytojui ji buvo antipatiška. Mano pačios santykis dvejopas. Viena vertus, kai ką buvo galima pateisinti aplinkos poveikiu, tradicijomis, tačiau labiausiai nesuprantamas momentas buvo susijęs su Trevoro patėviu. Buvo sunkiau suprasti, kaip moteris, tiek metų buvusi tvirta ir savarankiška, nusprendusi, kad nori vaiko, nepaisant galimų grėsmių dėl maišytos rasės (kas šiaip jau irgi neatsakinga, bet apsukrumu ji pasižymėjo ne mažesniu nei vėliau pats Trevoras, tai dar sakykim tvarkoj…), padariusi tai, ko pasiekdavo tik viena kita juodaodė (pavyzdžiui, įsidarbino ten, kur iki tol priimdavo tik baltaodes), galiausiai taip sunkiai ėmė priimti sprendimus dėl santykių su vyru, kuriuose kilo pavojus ir jai, ir jos vaikams. Atrodo, lyg per naktį sugriuvo visi jos įsitikinimai, visas noras maištauti prieš nusistovėjusias taisykles. Jei ji nebūtų buvusi iki tol pateikiama kaip itin tvirto požiūrio ir ne iš kelmo spirta moteris, jos negebėjimas pasitraukti nuo smurtautojo būtų buvęs lengviau suprantamas. Paskutinis skyrius buvo man emociškai sunkiausias, gal kad pažįstamų momentų radau,o gal kad tiesiog tai yra komplikuota tema, kuri visad iš šalies atrodo paprastesnė nei žmogui, kuris tuo metu yra tuose santykiuose.

T. Noah memuarai gal ir nebuvo tokie, kurie skaitytųsi itin greitai, vietomis atrodė ištempta, tad ne veltui ir viena kita knyga į tarpus buvo įterpta (nors gal ir pati, norėdama viską aprėpti, nes žinau,kad tuoj vėl užmesti knygas turėsiu, mėtausi tarp krūvos pradėtų knygų), tačiau bendrai – paliko gerą įspūdį. Būna memuarų, kurie neaišku kodėl parašyti. Būna autobiografijų, kuriose tik sausai dėstomi faktai arba yra manipuliuojama emocijomis. Tačiau skaitydama T. Noah knygą jaučiau turtingą pasakojimą, kuris yra įdomus, be jokių nereikalingų įtikinėjimų „štai koks sunkus buvo mano gyvenimas“ ar „gailėkite manęs“.

14.29. Sohn Won-Pyung „Migdolai“

Pasičiupau pirmą pasitaikiusią ploną knygą kelionei pas artimuosius Kalėdoms. Tad visai maloniai nustebau, kai Kalėdų ryte skaitydama radau, kad pagrindinio veikėjo gimtadienis yra per Kūčias. O knyga yra apie berniuką Jundžę, kuriam buvo nustatyta aleksitimija (ji pasireiškia negebėjimu atpažinti bei išreikšti emocijų simboliais – žodžiais, taip pat orientavimusi į aplinkos veiksnius, o ne patirtis ir išgyvenimus). Išskirtinė tema, dėl kurios šią knygą ir norėjosi perskaityti. Tiesa, iš karto perspėju, kad knygos nugarėlėje esančioje anotacijoje surašyti visi pagrindiniai įvykiai iki kulminacijos, be to, nesu tikra, kiek įtakos knygos pardavimams gali turėti viršelyje esanti frazė, kad tai – mėgstamiausia BTS fanų knyga, bet tegu tai lieka leidyklos stebimai statistikai. Tuo tarpu pati galiu teigti, kad šis trumpas romanas gali būti įdomus įvairaus amžiaus skaitytojams – tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems.

Siužetas – visai ne kalėdinis, nors, nepaisant gan brutalių momentų, yra joje ir grožio, ir gerumo, ir skirtingų žmonių itin subtiliai besimezgusios draugystės, ir kai kada humoro, bandant parodyti, kaip sudėtinga gali būti gyventi „kitokiam“. Knyga pradžioje įtraukė, netgi maniau, kad vešiuos namo jau perskaitytą. Sudomino personažas, buvo įdomūs mamos bei babos (kaip įdomu buvo surasti žodį, kuris man savas) santykiai, tai, kaip jos stengėsi kiek įmanoma palengvinti Jundžės gyvenimą, mokydamos jį emocijų, pateikdamos įvairias situacijas ir aiškindamos, kokias emocijas jos paprastai sukelia.

Vis dėlto antroje knygos pusėje susidomėjimas kiek prislopo, o atėjus kulminacinei daliai pasidarė ir gaila, kad taip tvarkingai ir įdomiai besirutuliojusi istorija nukeliavo į didžiausią ir visiškai nebereikalingą dramą ir į kone fantastiką primenančius siužetinius vingius. Tiesa, pagal komentarus supratau, kad korėjietiškų dramų mėgėjų tokie posūkiai nenustebins, pati kažkada esu mačiusi tik keletą ištraukų bei parodijų, kuriomis kas nors Instagram’e pasidalindavo, tad kontekstą maždaug žinau, bet suprantu, kad nesu tokių siužetų auditorija.

Apskritai, jei ne paskutinis trečdalis, būtų išties įdomi knyga, be to, verta susipažinti su aleksitimija, jei dar neteko apie ją išgirsti.

14.28. Ilaria Bernardini „Geros mergaitės“

„Geros mergaitės“ mane suintrigavo dėl savo temos – gimnastikos užkulisių. Knygoje pasakojama keleto mergaičių, dalyvaujančių varžybose, savaitės kasdienybė.

O kasdienybėje daug skausmo, fizinio ir psichologinio smurto, įtikinėjimo, kad net visa tai nepadaro gimnastikos atgrasios, kad šis sportas vis tiek yra svarbiausias gyvenime dalykas, nes tai padės tapti žinomoms, pajusti pergalės skonį, laimėti daug pinigų ar pasiekti kokių nors kitokių asmeninių tikslų. Skaitydama prisiminiau, kaip ne taip ir seniai viena sutikta moteris pasakojo, kad vaikystėje (o gal ir paauglystėje) lankė baleto pamokas, kiek patyčių ten patyrė. Ir vis tiek įvertino tai kaip sustiprinusią patirtį, o dabar į baletą veda ir savo mažametę dukrą. Ar tikrai verta tokiais būdais „stiprinti“ vaikų ir paauglių asmenybes, nesiplėsiu, bet tai šiek tiek susisiejo su suaugusiųjų abejingumu tam, ką patirdavo knygoje aprašomos mergaitės. Suaugę buvo abejingi net tuomet, kai jos tiesiai šviesiai pasipasakodavo apie tai, kas vyksta kineziterapeuto apžiūros metu, jokių emocijų, kurie suteiktų jėgų kažkokiems pokyčiams ir sprendimams, suaugusiems nekeldavo kūnai, nusėti mėlynių, minimali mityba, išspjaunamas maistas, svoris, neatitinkantis normų, o tam tikras neįprastas elgesys (pavyzdžiui, poreikis viską padaryti du kartus) irgi neatrodo kaip kažkas, dėl ko vertėtų susirūpinti. Nenuostabu, kad tokiais atvejais ir pagrindinės veikėjos tampa daug kam abejingos, jų kalba pilna šiurkščių žodžių, kuriuos nuo mažumės girdėjo iš trenerių, o tėvams šypsomasi tomis dirbtinėmis varžyboms skirtomis šypsenomis, pasakojant, kaip joms puikiai viskas sekasi, nors tiesa gali būti visai kitokia. Niūroka knyga, kurioje šviesos rasti ganėtinai sunku.

Knyga pradedama nuo teiginio, kad po keleto dienų viena gimnastė bus negyva. Natūralu, kad skaitydama knygą vis grįždavau prie to sakinio ir pasvarstydavau, kuri iš jų bus toji paauglė. Pagrindinės veikėjos mirties linki ne vienam personažui, kas atrodo visiškai suprantama, kai jose yra tiek užgniaužto pykčio ir skausmo, tad galbūt taip bandyta įnešti skaitytojams sumaišties, tačiau po truputį galima nuspėti, kas bus auka ir kieno bus kaltė. Ši knyga – visai ne trileris ir toji mirtis svarbi ne kaip knygos įvykis, o labiau tik kaip romano atmosferą pastiprinanti kulminacinė dalis. Man pasirodė itin gražiai einama finalo link, kai ėmė jaustis vis didesnė beprotybė ir migla pasakotojos akyse ir galvoje.

Emociją paliekanti knyga. Tiesa, veiksmo besitikintiems skaitytojams gali mažiau patikti. Pasakojama vienos iš gimnasčių akimis, tad daugiausiai dėmesio skiriama treniruotėms, santykiams tarp gimnasčių, mintims apie tėvus – na tokia daugmaž kasdieninė buitis, tik kad persmelkta skausmu.

14.27. V. E. Schwab „Galantija“

Dar vienas žanras, kuris retokai tinklaraštyje atsiranda – fantastika. Nedidelės apimties (~310 psl.) knyga su turinį papildančiomis iliustracijomis papuolė į akiratį lygiai kaip ir prieš tai aprašytoji – namie turiu itin mažai lengvesnio turinio literatūros, kurios pastaruoju metu norėjosi, tad pasidairiusi po apžvalgas pagalvojau, kad reikia mėginti imti ir šią.

„Galantija“ yra pristatoma kaip mistinis siaubo romanas jaunimui (ar tiesiog visiems, kurie mėgsta knygas su paauglių amžiaus pagrindiniais veikėjais). Įdomiausia tai, kad čia nerasite nė lašo romantikos, susitelkiama tik į šeimą, Galantijos paslaptis ir kovą su tamsa. Yra kraujo, tamsos, šmėklų ir visokiausių kitokių mistinių dalykų. Pradžia įtraukė, buvo įdomu, kurį laiką įtariai žiūrėjau į naujuosius veikėjus, bandžiau nuspėti, kur visa ši istorija nuves ir kas po visu tuo slypi, kiek bandoma apgauti skaitytoją. Visgi maždaug nuo pusės knygos susidomėjimas ėmė blėsti, nors siužetas kaip tik tuo metu įgavo pagreitį. Tad išblėsęs susidomėjimas labiau susijęs su mano pačios santykiu su fantastinėmis knygomis: ne tik šįkart, bet ir neretai būna, kad kuo daugiau fantastinio pasaulio detalių atsiranda, tuo labiau imu atsiriboti nuo siužeto. Ir vis tiek knygą vertinu neblogai, manau, kad tai – viena tų knygų, parodančių, kad nereikia didelės apimties geram siužeto išpildymui, nes bent jau man nieko netrūko. Pabaiga tvarkinga, logiška, tęsinio nereikalaujanti.

Lietuviškai dar yra išleistas V. E. Schwab romanas „Nematomas Adės Laru gyvenimas“, tiesa, jį išleido „Baltos lankos“.

14.26. Catherine Walsh „Lemtingos Kalėdos“

Šį gruodį ši knyga atrodo viena iš populiariausių. Visai džiaugiuosi, kad esu kiek atitrūkusi nuo skaitytojų paskyrų socialiniuose tinkluose, t.y. stebiu vos kelias, tad nebuvau užversta šios knygos atsiliepimais. Visgi reikia pripažinti, kad būtent viena apžvalga mane ir paskatino susirasti C. Walsh kalėdinį romaną. Žadėjo smagią romantinę istoriją, o šviesios, juokingos istorijos man labai norėjosi pastaruoju metu. Pamenu, paėmiau knygą galvodama, kad perskaitysiu kelis lapus ir užmigsiu, o gavosi, kad visi miegai išsilakstė ir jau teko save pačią stabdyti ir priversti atidėti likutį kitai dienai, kad išsimiegočiau prieš darbą. O man retai taip nutinka, galvoju, kad po pertraukos grįžti prie grožinės literatūros ir iš karto užtaikyti ant įtraukiančio kūrinio yra privalumas, nes taip ir sukosi po to galvoje, ką imsiu toliau, vos tik užsibaigsiu visas prioritetines veiklas.

Galvoju, kad labiausiai man patiko tai, kad pagrindinė pora nebuvo tiesiog susitikusi ir jau po poros valandų planuojanti gyventi kartu ilgai ir laimingai. Jų draugystė vystėsi dešimtmetį. Nors susitikdavo prieš Kalėdas oro uoste, tačiau buvo minėta, kad ir metų eigoje jie susisiekdavo vienas su kitu. Ir visa tai eigą, kuri numanoma ir vystoma dabarties skyriuose, darė pakankamai patrauklią, manęs neerzino įvairūs kvaili ar šiaip neįtikinami sprendimai, nes įtikėjau, kad jie jau vienas kitą vis vien pažįsta tiek, kad gali sau leisti ir nukrypti nuo savo turimų planų, kad tai netampa tiek smarkiai beprotiška. Skaitydama kelissyk prisiminiau kažkada man patikusią „Viena diena“, kurioje veikėjai irgi susitikdavo tik kartą metuose, tik pastaroji labiau dramatiškesnė, tuo tarpu „Lemtingos Kalėdos“, kaip ir rašoma viršelyje, labiau yra komedijos žanro atstovė. Ir toji komedija ganėtinai vykusi, nesinorėjo mesti knygos į šalį, dar pagalvojau, kad tikrai būtų smagu, jei ir filmas kada nors pasirodytų. Kadangi nuo perskaitymo jau praėjo daugiau nei porą savaičių, emocijos jau priblėsusios, bet vis dar atsimenu šį romaną kaip itin įtraukusį ir gan smarkiai praskaidrinusį niūroką kasdienybę.

Jei kas nors prašytų romantinės linksmos knygos rekomendacijos, neabejodama siūlyčiau šią. Taip, nuspėjama ir banali (bet tokį žanrą rinkdamasi būtent šito ir norisi), bet siužetas sugebantis įtraukti ir pakelti nuotaiką.

14.25. Joanne Harris „Braškių vagis“

Kažkada J. Harris įvardindavau kaip vieną mėgstamiausių savo rašytojų. „Šokoladą“ esu skaičiusi du kartus. Todėl sužinojusi, kad bus išversta ir ketvirtoji dalis, džiaugiausi ir laukiau. Norėjosi prisiminti lengvai magišką Vianos Rošė pasaulį.

Šioje dalyje Viana gyvena kartu su jaunesniąja dukra ir vis dar vilioja gyventojus į savo šokoladinę, gamindama pačius skaniausius desertus. Tačiau visiškai priešais šokoladinę tatuiruočių saloną atidariusi nauja atvykėlė Vianą neramina. Atvykėlė pas save privilioja net pačius konservatyviausius gyventojus, o jos salone esančiame veidrodyje galima pamatyti tai, ko trokštama arba kaip tik, ko itin bijoma. Negana to, mirus vietiniam gyventojui, didelį žemės plotą paveldi Vianos dukra, kuri beveik nekalba (minimas šešėlinis balsas), taip jos abi užsitraukia mirusiojo dukros rūstybę, nes niekas nesupranta, kodėl giminystės ryšiais nesusijusiai paauglei buvo paliktas toks palikimas. Viskas paaiškinta aplanke, kurį gauna ne kas kitas, o visiems skaitytojams puikiai pažįstamas kunigas Reino.

Atrodo, kad knygoje daug įvykių, tačiau skaitant tie įvykiai išsibarsto ir kai kurie atrodo pilnai neišpildyti. Pavyzdžiui, išėmus iš turinio tatuiruotoją, kažkokios ryškios įtakos siužetui net nebūtų padaryta. Taip ir liko neaišku nei kas ji, nei kokiu tikslu pasirodė, o Vianos jaučiama antipatija labiau paranojinė nei kažkuo įtikinamai pagrįsta. Apskritai, Viana atrodė pasikeitusi. Bent ne tokia, kokia prisimenu. Įžvelgiau joje daug baimių, nuoskaudų, pykčio, pagiežos, nuovargio, vietomis netgi pasipūtimo. Juokiuosi, kad metams bėgant tapo bambeklė, o kiekvienas aplinkinis – įtartinas ir skirtas tik kažkokiems jos tikslams pasiekti. Įdomiai autorė nusprendė su Rudžio personažu pasielgti. Jis buvo kaip vaiduoklis, beveik nesirodantis, keistai besielgiantis ir bendraujantis. Nebelabai pamenu ankstesnių dalių siužeto, bet turint galvoje, kad ir stipri meilė tarp jų buvo, ir jis yra Rosetės tėvas, Rudžio elgesys atrodė iškrentantis iš konteksto, vėlgi be stiprių argumentų jo kai kuriems keistiems veiksmams šioje knygoje.

Kokios šios knygos stiprybės? Pirmoji – kalbėjimas apie sunkumą suprasti, kad vaikai užauga, palieka namus ir kuria savo gyvenimą atskirai nuo tėvų/mamos. Apie norą prie savęs laikyti vaikus, net jei protas sako, kad vis vien ateis diena, kai reiks juos paleisti, o nepaleidus laiku (tiek fiziškai, tiek psichologiškai), kai šie patys nori ar jaučiasi esą pasiruošę, tik gali pabloginti santykius, atnešti daug pykčio ir skausmo. Kita stiprybė – kunigo Reino istorija, kuri man pasirodė įdomiausia knygoje, laukiau jo skyrių, vyliausi, kad skaitys minėtą aplinką toliau ir skleisis tiek paties kunigo, tiek mirusiojo, kurio aplankas tai ir yra, pasakojimas. Daug tirštos kaltės, su kuria gyvenama daug metų, buvo aprašoma įtaigiai, tekstas įtraukdavo. Gal tik norėjosi, kad pabaigoje būtų išvengiama magijos, kad ir be jos kažkaip būtų įmanoma atskleisti praeities kai kurias detales bei sudėlioti visus tekstus. Kita vertus, čia juk Vianos Rošė pasaulis, kuriame magija – neatsiejamas dalykas, vienas tų, kurie pradėjus skaityti šią seriją ir patraukė dėmesį.

Apibendrinant, knygos privalumai palengvino knygos skaitymą, nes kitu atveju tai būtų tik bandymas prikelti jaučiamą nostalgiją ir skaudžiai nusivilti, kai veikėjai – jau nebe tokie, Viana – net ir erzinanti, atstumianti.

14.24. Agota Kristof „Man tas pats“

Man kadaise labai patiko A. Kristof „Storas sąsiuvinis“. Todėl net ir keista, kad anuomet pro akis prasprūdo senokai (2005-aisiais) leistas trumpų pasakojimų rinkinys. Tik šįkart daug nerašysiu, nes skaičiau rugpjūčio pabaigoje, jau tuomet įvertinau knygą prastokai, tad nenuostabu, kad nelabai kas galvoje ir išliko. Pamenu tik vieną istoriją, kurioje moteriškė bando gydytojui išaiškinti, kaip jos vyras, iškrito iš lovos ir pataikė tiesiai ant kirvio bei taip persiskėlė galvą. Nors mėgstu keistokas istorijas, o tokių čia apstu, tačiau tuomet jos pasirodė per trumpos, kad kažkokį skaitymo malonumą pajausčiau. Nebent dozuojant kaip nors, bet aš ne ta skaitytoja, kuri mėgsta skaityti, pavyzdžiui, po vieną trumpą istoriją per dieną.

Šiemet pasirodė dar viena A. Kristof knyga „Vakar“, kurią, jei tik kada nors gausiu, vis tiek skaitysiu. Kiek supratau, joje esantis fragmentas yra vienoje iš „Man tas pats“ istorijų.