2.13. Renata Šerelytė ,,Mėlynbarzdžio vaikai''


Trumpai apie knygą: Naujojo romano pagrindu garsi rašytoja pasirinko pasaką apie Mėlynbarzdį, kurią žino daugelis skaitytojų.  Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Naujasis romanas, kuriame vienos šeimos nariai keliais balsais pasakoja dramatišką savo gyvenimo istoriją, atskleidžia žmogaus mentaliteto ir laikmečio paradoksus.

Keista, niūri, realistiška knyga- tokie pirmi žodžiai atėję galvon perskaičius vos keliasdešimt puslapių. Man, jau nepriklausomybės laikais gimusiai, pasak komentatorių, knyga nebus suprantama. Bet supratau. Galbūt ir ne visiškai viską, bet supratau.

Knyga įtraukė, nors skaitėsi gan lėtai. Iki pat pabaigos tikėjausi, kad nors akimirkai kuris veikėjas pamatys, kad pasaulis gali būti gražus, kad ne viskas taip blogai. Bet ta slogi nuotaika lydėjo nuo pat pirmo iki paskutinio puslapio. Jei ir kildavo noras nusijuokti- tai tik iš ironiškai aprašyto įvykio. Mėlynbarzdžio vaikai nesijuokia. Jie neturi kuo džiaugtis. Bandymas pabėgti nuo savęs, nuo nusistovėjusio gyvenimo priveda link to pirminio taško, nuo kurio jie pradėjo bėgti. Be vilties, kad viskas gali būti kitaip.

Sužavėjo pats rašymo stilius. Sakiniai gražūs ir visiškai skiriasi nuo verstinių knygų sakinių. Toks jausmas, kad taip gražiai gali rašyti tik lietuviai. Ir nors viskas rašoma realistiškai, galima rasti ir tokių žodžių kaip šūdas ir pan., bet, neskaitant to, skaitant galima dar kartą pajausti, kokia spalvinga yra mūsų kalba.

Tiesa, truputį knyga priminė S. Parulskio kūrybą. Tikriausiai būtent dėl to realistiškumo. Net kilo klausimas: argi visi šiuolaikiniai lietuvių rašytojai taip rašo? Žinoma, mažai esu skaičiusi šiuolaikinės lietuvių literatūros, galbūt galima rasti ir šviesių kūrinių mūsų XX a. pab.- XXIa literatūroje.

Kažkodėl rašyti sunku. Galbūt dėl to, kad ją pabaigiau tik prieš valandą, tad viskas kaip reikiant nesusigulėjo. Bet šiaip rekomenduoju.

Ir dar: pasaką apie Mėlynbarzdį skaičiau, bet nieko neprisimenu. Būtų įdomu dar kartą perskaityti.

Advertisements

1 mintis apie “2.13. Renata Šerelytė ,,Mėlynbarzdžio vaikai''

  1. Daugelis rašytojų rašo įmantriai lietuviškai – ilgi sakiniai, visokie pagražinti žodelyčiai. Ir dažnai persistengia – pasidaro sunku skaityti, įsijausti, nes reikia dar galvoj permąstyti, ką norima perteikti. Kiek pastebėjau, kad už tokius “vikrintasus” rašytojai ir gerbiami. Manyčiau, kad visko reikia su saiku.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s