Dolly Alderton „Vaiduokliai“ mano dėmesio susilaukė tik perskaičius pozityvių atsiliepimų, kuriuose pasakojimas apibūdinamas kaip šių dienų Bridžitos Džouns istorija. Išties, panašumų yra – trisdešimt dvejų metų Nina vis dar neturi vyro ir vaikų, nors aplink ją visi vien tik tuokiasi ir gimdo, negana to – draugai nutolsta, o tėtis sunkiai serga. Nina patenkinta savo karjera, didžiuojasi savimi ir dėl pasiimtos buto paskolos. Visgi meilės irgi norisi, tad, paskatinta draugės, atsisiunčia pažinčių programėlę ir pamėgina savo laimę čia. Tiesa, su programėle neužsižaidžiama, o pats pasakojimas kai kada priminė labiau dramą nei komediją (pirmąsyk skaitydama „Bridžitos Džouns dienoraštį“ irgi buvau nustebusi, kad dramos ten gerokai daugiau nei komedijos elementų).
Nina, kaip pagrindinė veikėja, paliko gerą įspūdį. Jokio perdėto verkšlenimo dėl vienišės statuso, savo išvaizdos ar nevykėliškumo. Sakyčiau, tiek pasitikėjimo savimi, tiek žinojimo, ko nori, jai netrūksta. Todėl nenuostabu, kad ji kritiškai vertina ir nevengia ironijos, atsidūrusi situacijose, kai kiti, šeimas sukūrę žmonės, sugeba amžinai atskirti vienišus pažįstamus nuo susituokusių, taip pat įsivaizduoja, kad vienišas žmogus gyvena kur kas patogiau ir be mažiau dramų nei vaikų turintis. Į dėmesio centrą papuola ir ketvirtą dešimtmetį skaičiuojantys vyrai, kurie vis dar nežino, ko nori, tačiau suprantantys, kad jie gali sau tai leisti atidėti šeimos kūrimo planus. Kai tuo tarpu ketvirtoje dešimtyje esanti moteris, trokštanti vaikų, gali tiktai stebėti, kaip jos laikas, kai ji dar gali susilaukti vaikų, vis labiau senka, ypač įskaičiuojant mėnesius ar metus, kurie bus skirti susipažinimui su būsimu vaikų tėvu (o juk pirmas pasitaikęs toli gražu ne visada tampa Tuo). Be abejo, liūdesio ir klausimų, kodėl visiems sekasi, o tik Ninai ne, irgi bus, bet šioji dalis įsiterpė natūraliai, su labai žmogiškais argumentais – tiesiog norisi mylinčio ir mylimo žmogaus šalia, kažko, su kuo ji jaustųsi saugi. Ir draugų, kurie net ir turėdami antrąsias puses, rastų laiko susitikimui artimiausiomis dienomis, o ne po keleto savaičių, kai pasakojimai, kuriais norisi pasidalinti, jau nebūtų pačios išnarstyti, išgyventi ir greičiausiai praradę aktualumą. Man pačiai labiausiai įsiminė momentas, kai Nina sėdėjo namuose naktį, išsigandusi kaimyno. Tuo metu ji stipriai jautė savo vienatvės trūkumą. Nes jausti šalia kitą žmogų baimės, griūvančio saugumo momentu norisi. Šitą savo kailiu vien šiemet patyriau nesyk, todėl skaitydama galvojau, kad knygą išsirinkau labai laiku. Ir nors į pabaigą buvo situacija, kai viskas atrodė lyg iš giedro dangaus (nors ir nuo pradžių buvo mintis, kad kažkas tokio įvyks, tačiau tikrai ne tokiomis aplinkybėmis), bet istorijos galas tik užtvirtino šio pasakojimo gerumą. Teisinga pabaiga, kad ir kaip tokias skaitant giliai viduje kirba saldėsio poreikis.
Tad ir pasijuokti ar kartu su pagrindine veikėja pavartyti akis galima iš visokiausių banalių istorijų iš vestuvių, mergvakario, susitikimų su draugėmis ir vyrais. Bet kaip jau užsiminiau pradžioje, neretai humorą ir romantinius nuotykius užgoždavo Ninos tėčio liga, moters santykiai su abiem tėvais, jų tarpusavio santykiai bei tai, kaip viskas pasikeitė po tėčio insulto. Liūdna, bet labai gerietiška siužetinė linija, antraeiliai personažai gal ir stereotipiški, bet savi. Skaitydama net pagalvojau, kad gal iš viso man reiktų pereiti prie tokių knygų, nes neatsimenu, kada tokios apimties knygą perskaičiau per dieną. Visgi, kad ir sunku atsitraukti buvo, vietomis jausdavau, kad vis vien nuobodžiauju, tad šiek tiek trumpesnė galėjo būti. Tačiau bendrai – paliko gerą įspūdį, kada nors ieškosiu ir anksčiau lietuviškai išleistos kitos autorės knygos.
Mano knygų pasaulis 