9.33. William Faulkner „Kai aš gulėjau mirties patale“


Nors namuose jau ilgą laiką yra kita W. Faulkner knyga, būdama bibliotekoje nesusilaikiau nepasiėmusi „Kai aš gulėjau mirties patale“, tad būtent nuo pastarosios ir pradėjau pažintį su šio autoriaus kūryba.

Istorija pasakojama iš penkiolikos skirtingų pozicijų. Kai skaičiau G. R. R. Martin’o pirmąją knygą, džiaugiausi, kad buvau mačiusi serialą, todėl vardai jau buvo plius minus išmokti, o čia – nei serialo, nei genealoginio medžio (o jis būtų išties pravertęs), tad teliko nusiteikti, kad man, sunkiai įsimenančiai veikėjų vardus, bus sudėtinga. Visgi tekstas įtraukiantis, net pati stebėjausi, kaip tirpo puslapiai. Tiesa, pasitaikydavo ir kiek sudėtingesnių momentų, kai prireikdavo pagalvoti, apie kuriuos veikėjus eina kalba, arba kai pamesdavau mintį ir tekdavo sugrįžti, bet didžiąją laiko dalį tiesiog mėgavausi kokybišku tekstu, maloniu akims rašymo stiliumi.

Siužetas iš pažiūros ganėtinai paprastas: yra mirštanti Edė Bandren, visi kalba, kad ji tuoj mirs, galop ji taip ir padaro, o tuomet visi artimiausi žmonės išvyksta į kelionę, kad galėtų palaidoti lavoną ten, kur velionė norėjo. Rodos, kas čia galėtų būti įdomaus, bet pasirodo, kad tokia situacija yra itin tinkama charakterių vystymui, jų atskleidimui, o tai, kad ši kelionė atrodo vis labiau tragikomiškesnė, tik prisideda prie kuriamos beprotiškos atmosferos, kai žmonės, rodos, yra visiškai užsidarę savo įsitikinimuose ir nė nesiruošia klausytis kitų visai protingų patarimų ar atsižvelgti į kelyje pasitaikančias kliūtis. Ir kiek visame tame taiklumo, įtaigumo. Skaičiau ir, kad ir kaip atrodytų protu nesuvokiamas lavono vežimas numatytų kapų link dešimt dienų, bet man visai nebuvo sunku įtikėti, jog tokia situacija visiškai įmanoma ne tik romane – išgalvotoje istorijoje. Ar kad ir karsto matavimas ir gaminimas žmogui, kuris dar gyvas (beliko, kad dėl palikimo pradėtų pjautis, bet ir be to visokiausių nesutarimų, nesusikalbėjimų ir elementaraus nematymo, kas vyksta visiškai šalia, netrūko). W. Faulkner gebėjimas parodyti įvairiausias žmonių emocijas bei išgyvenimus stebino. Bene ryškiausias ir labiau įstrigęs – vieno iš mirusiosios sūnų tikėjimas, kad karste – ne jo motina, nes ji yra įsikūnijusi žuvyje. Kaip ir skaudus Diuji Delės suvokimas pabaigoje, kad žadėjęs padėti žmogus ja tik pasinaudojo. Tai atskleidžiantys žodžiai, pasakyti broliui (nors gal net į nieką jie nebuvo nukreipti), skambėjo su tokia stipria emocija, kad net pasidarė gaila, kai mačiau, jog tekstas visai į pabaigą eina.

Paliko didesnį įspūdį nei tikėjausi, o ir mintis, jog ateity darsyk norėtųsi grįžti prie šito romano, kad sugaudyčiau tai, ką šįsyk sugebėjau praleisti, neapleidžia. Jei ne tokie tekstai, tikriausiai skaitymą jau seniai būčiau apleidusi.

2013-aisiais pasirodė James Franco „As I Lay Dying“ (tiesa, nuskambės gal keistai, bet knygos/filmo pavadinimas – tiek originalus, tiek vertimas į lietuvių kalbą – mano dėmesį pirmiausia ir patraukė dėl itin gražaus skambesio) ir, nors dar neteko matyti, sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų būti stipri ekranizacija, nes romanas atrodo vienas tų, kuriuos sudėtinga paversti filmais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.