7.31. Marie Kondō ,,Tvarkingų namų stebuklas. Japonų menas tvarkytis”


namu-stebuklasNe, tai – ne japonų menas tvarkytis. Šioje knygoje aprašomas japonės Marie Kondō tvarkymosi metodas (KonMari), kuris, jos nuomone, padės tvarkymąsi paversti iš varginančio ir nesibaigiančio chaoso į lengvą įprotį. Autorė yra išleidusi ne vieną knygą, o negana to, ji ne tik veda kursus, bet ir važinėja į klientų namus bei padeda jiems susitvarkyti.

Skaitant knygą lengva suprasti, kad jos patirtis – ne tokia ir maža. Anot jos, tvarkymusi, daiktų rūšiavimo, dėliojimo būdais domėtis moteris pradėjo dar būdama visiškai vaikas, vos penkerių. Nuo tada ji eksperimentavo, tvarkydama ne tik savo, bet ir namiškių daiktus. Neįsivaizduoju, kaip jos šeima ją pakentė, nes mintis, kad kažkas galėtų knistis po mano daiktus ir nė nepasitardamas kažką išmesti, mane nuteiktų tikrai ne per geriausiai. Ir tikiu, kad ne tik mane. Apskritai, autorė atrodo kiek pamišusi dėl tvarkymosi. Kiekvieną mielą dieną išimti viską iš rankinės? Sulankstyti kiekvieną kojinių porą? Jei čia dar atrodo ,,gėlytės”, galiu paimti ir kur kas drastiškesnius pavyzdžius, kurie ne iš piršto laužti, nes pati M. Kondo taip darė. Pavyzdžiui, sugalvojusi atsikratyti knygų, kurios tik vietą užėmė, tam, kad išsisaugotų patikusias mintis, bet ir nesugaištų daug laiko jas perrašinėdama, ji tiesiog išplėšdavo lapus iš knygų. Tai, kad ji kalbasi su daiktais ir drabužiais – jau atskira kalba ir skaitydama jau numojau į tai ranka.

Pati knygos mintis yra išties neprasta – išmesti viską, kas neteikia džiaugsmo. Autorė pateikia išties naudingų patarimų, kaip susitvarkyti daiktus, kokiais būdais daryti daiktų perrinkimą, kad jis būtų kuo naudingesnis, įtikinėja, kad mums tikrai nereikia tiek daiktų, kiek turime, o ypač tų, kurie sudėti į dėžes ir nustumti į giliausias spintų ir lentynų vietas. Autorė bando įtikinti, kad tvarkymasis gali būti malonumas ir lengva jai pritarti, nes ką jau ką, o darant totalinį tvarkymąsi (būtent tą, kai peržiūriu viską, ką turiu, bei išmetu tai, kas tuo metu atrodo jau tikrai nebereikalinga) ir sumažinant turimų daiktų kiekį tikrai apima geras jausmas. Tiesa, dar nesu įgudusi tiek, kiek pataria autorė, nes kaip ir daugelį, tikriausiai neretai suveikia ,,o gal kada nors prireiks” arba ,,bet juk tai dar visai geras daiktas/rūbas”, todėl tikriausiai ir nesurenku tiek daug maišų išmetimui, kiek autorės klientai. Arba nesu tiek apsidėjusi daiktais, nes skaitant, kaip išmetama 30 ar dar daugiau maišų visokio šlamšto, suprantu, kad į tiek maišų greičiausiai apskritai visi mano daiktai sutilptų.

Knyga motyvuoja. Skaitant taip ir norėjosi imti ir peržiūrėti spintą, nes ,,neturiu kuo apsirengti”, kuris toks paplitęs, yra itin realus, kai dalis rūbų yra būtent tokie, kurie ,,nekelia džiaugsmo” ir todėl Marie Kondo liepimu, būtų tuoj pat padėti į krūvą, skirtą išmetimui. Tuo pačiu supratau, kad šiokia tokia kaupikė visgi esu, nes, jei autorės klientai turi prikaupę krūvas tualetinio popieriaus ar ausų krapštukų, kitų higienos priemonių, kurias sunaudoti prireiktų daugybės metų, aš turiu kitokių silpnybių, kurios skatina daiktų atsiradimą (dailios užrašų knygutės ir sąsiuviniai, knygos… Spėju, dar ką nors prisiminčiau laikui bėgant). Tad šiuo atžvilgiu knyga irgi padeda pažvelgti į tai, ką turiu, ką mėgstu parsinešti iš parduotuvių, nors galbūt visai nėra dar būtina tai įsigyti.

Patiko ir patarimas nerodyti namiškiams to, kas išmetama (aišku, tuo atveju, jei tai nėra jų daiktas). Iš patirties galiu patvirtinti, kad kai kitas žmogus yra didesnis kaupikas, labai lengva pasiduoti įkalbėjimams pasilikti tą daiktą vien dėl to, kad to žmogaus nuomone, jis dar pravers/yra geros būklės ir kt. Todėl išmokusi šią pamoką tuomet, kai gyvendavau ne viena, stengdavausi tvarkytis tuomet, kai nieko namie nebūdavo. Lygiai toks pat vertingas patarimas yra nedovanoti nereikalingų daiktų kitiems (nebent žinote, kad tam žmogui to tikrai reikia), nes, kaip ir autorė sako, tokiu būdu priverčiame kitus žmones tapti lygiai tokiais pat kaupikais, nes dovanotų daiktų/rūbų išmesti nesinori, bet nešioti/naudoti irgi niekaip nepavyksta, nes tiesiog ne tas stilius, nėra reikalingas buityje ar kt. Dar vienas blogas įprotis, kuris tikrai būdingas ne tik japonams, yra nereikalingus daiktus/rūbus/batus vežti į tėvų ar senelių namus, ypač, jei jie gyvena erdviame būste. Tokiu būdu tik apgaudinėjame save, kad viso to ateity prireiks. Sunku nesutikti su tokia autorės mintimi. Svarbiausia, kad autorė siūlo lengvus ir ekonomiškus tvarkymosi metodus, kurie nereikalauja daug išlaidų. Viskas, ko reikia – šiek tiek laiko, maišų (daiktų išmetimui) ir batų dėžučių, kurios padėtų išlaikyti tvarką kai kuriuose stalčiuose. Gal juokingai skamba, bet toks apibendrinimas susiformavo perskaičius knygą.

Apskritai, autorė rašo lengvai, nesunku daug ką pritaikyti realiam gyvenimui, kultūrinių skirtumų nelabai radau, nes tos pačios problemos, kurios aktualios japonams, būdingos ir lietuviams. Knyga galėtų būti dar plonesnė, nes kai kurios mintys kartojasi nesyk, kita vertus, apimtis vis vien išlieka nedidelė, perskaityti įmanoma ir per vieną kartą. Būtų pravertusios ir iliustracijos, kurią knygą galėjo padaryti dar išsamesnę. Tikiu, kad ši knyga išties gali įkvėpti pagaliau atsikratyti per ilgą laiką susikaupusių ir nebereikalingų daiktų bei padaryti namus erdvesnius bei mielesnius. Svarbu nesusikoncentruoti ties pačia autore ir jos keistumais, kurie bus priimtini tikrai ne kiekvienam.

Advertisements

4 thoughts on “7.31. Marie Kondō ,,Tvarkingų namų stebuklas. Japonų menas tvarkytis”

  1. Prisipažinsiu, esu kaupikė… Kasmet perrenku ką prikaupusi, bet vis tiek pilnos spintos, nes striukių nesunešioju, batų irgi, išmest gaila, bet kaip ir nebe madoj…
    Pats baisiausiais dalykas man būtų išmesti knygas, ar, neduok Dieve, jas plėšyti!

    • Aš kadangi pastaruosius ketverius metus maždaug kasmet turėdavau išsikelti (dabar labai tikiuosi, kad ilgesnį laiko tarpą galėsiu negalvoti apie artėjantį išsikraustymą, nes tiesiog nekenčiu to), stengdavausi viską, ko šiuo metu nereikia, bet ,,kada nors prireiks” išvežti į tėvų namus. Kasmet, jei tik ilgėlesniam laikui grįžtu, stengiuosi viską peržiūrėti ir išmesti ką nors. Pati suprantu, kad visa tai galėjau išmesti jau seniai, kad ir dabar ten krūva dalykų, kurių tikrai nepanaudosiu, bet vis tas ,,o gal…”. Rūbus, kurių nedėviu jau kurį laiką ir kurie taip pat kaupiasi ne mano, o tėvų namuose, tai su malonumu pramesčiau, bet čia jau turiu kitą žmogų kaupiką, kuris neleis paliesti spintos dėl šio reikalo 😀
      Tai visai rekomenduoju šią knygą paskaityti, gal įkvėps pokyčiams 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s