Man labai patiko „Sulauk pavasario, Bandini“,kurioje pasakojama apie Arturo Bandinio vaikystę. Romane „Kelias į Los Andželą“ pagrindiniam veikėjui Arturui – aštuoniolika. Kur kas anksčiau yra išėjusi trečioji dalis – „Paklausk dulkių“ ir nepaisant to, kaip patiko (tiksliau – nepatiko) ši knyga, būtų įdomu perskaityti tęsinį. Skurdas, amžini konfliktai su kartu gyvenančiomis mama ir seserimi, savęs paieškos visame kasdieniniame triukšme ir dirbant beprasmiškus darbus – siužetas nežada nieko šviesaus. Ne tik nežada, bet ir nelabai pasiūlo, kas iš esmės nėra blogai. Tokių tamsių, niūrių knygų skaitau ne tiek ir mažai, man patinka, kad ne visose atsiranda stebuklingi nušvitimai, o veikėjų gyvenimas neapsisuka 180 laipsnių kampu. Kita vertus, „Kelias į Los Andželą“ pabaiga palieka šiokią tokią intrigą.
Iš tiesų, knygoje yra labai įdomių ar taiklių momentų. Arturas, tarsi norėdamas atsiriboti nuo realaus gyvenimo, skurdo, įrodyti, kad jis kitoks, skaito daug sudėtingos literatūros, filosofų kūrinius. Iš knygų jis semiasi minčių, kuriomis dalijasi progai pasitaikius, taip pat vartoja daug žodžių, kurių jo aplinkos žmonės tikriausiai net nėra girdėję (aš, beje, irgi su žodynu būčiau praleidusi nemažai laiko, jei tik būtų rūpėję visų žodžių reikšmę išsiaiškinti). Ir nė nesvarbu, kad jis retai supranta, kas tose knygose rašoma. Visa šeima gyvena mažame bute, ten nėra jokio privatumo, tiesą sakant, niekas net ir nemėgina to privatumo suteikti, o stovi prie durų ir klausosi, ar tik už jų brangus sūnus nuodėmės nedaro ir slapta šlykščių žurnalų nežiūrinėja. Nemažai dėmesio skiriama skurdui, menkai apmokamiems darbams. Bene ryškiausias veikėjas, kuris pasirodė fragmentiškai, buvo žuvies fabriko darbuotojas, nuplyšusiais batais. Trijų vaikų tėvas, taigi išlaikantis ne tik save, žmoną, bet ir vaikus, todėl natūralu, kad batams ir nebelieka. Arturas jo klausia: o kodėl nepaprašai daugiau? Kodėl nereikalauji, kad pakeltų algą, neparodai, kad už tokį atlyginimą net nepajėgi batų įsigyti? Į visus klausimus atsakymas toks pat: jei to užklaustų, jį atleistų. Knyga parašyta 1985-ais metais, tačiau skaitant tokias vietas nesunku suprasti, kad aktualumo siužetas neprarado iki šiol.
Tad kas man nepatiko? Per daug beprasmiškų konfliktų. Beprasmiškų todėl, kad atrodo, jog visi tik ir ieško progos užsipulti, nėra įžangos, nieko, tik pakanka susidurti akis į akį ir viskas, jau rėkiama ir visokiais žodžiais plūstamasi. Dialogai (nors labiau monologai) – pernelyg dirbtini. Neįsivaizduoju žmogaus, kuris šitiek daug išsakytų vienu kartu, susakytų tokias mintis, tokiais sakiniais (nebent išmoko mintinai iš skaitomų knygų), kuris nepavargtų kiekvienąsyk kalbėti tokiais terminais, puikiai suvokdamas, kad niekas jo nesupranta. Retkarčiais, susinervinus ar norint kažką įrodyti – taip, bet ne diena iš dienos. Nuolatinis kitų menkinimas (moterų, kitų imigrantų, religingų žmonių ir kt.) nuvargina, nėra, rodos, nė minutės, kada būtų galima atsikvėpti, viskas praranda prasmę. Pagrindinio veikėjo arogantiškumas – dar viena priežastis, kodėl niekaip neprisijaukinau knygos, čia visiškai mano asmeninė problema, nes šios savybės negaliu pakęsti, norisi tik vartyti akis ir tiek.
Tai vienintelė „Bandinio kvarteto“ ciklo knyga, kuri nebuvo ekranizuota.
Mano knygų pasaulis 