12.13. Joe Heap „Regėjimo taisyklės“


Nova dirba vertėja policijoje, kalba penkiomis kalbomis, neieško žodžio kišenėje. Tačiau moteris yra nuo pat gimimo akla. Nors jau įprato gyventi, nematydama pasaulio, pasiryžta operacijai, po kurios pabudusi ji privalo mokytis matyti. Kita siužetinė linija sukasi apie Keitę, kuri gyvena su vyru ir visą laisvalaikį skiria naujojo buto įrengimui. Kai moterys susipažįsta, abi jaučiasi lyg seniai pažinotų viena kitą, tačiau atverti savo baimes ir įvardinti tikruosius norus – ne taip paprasta.

Be abejo, labiausiai intrigavusi dalis – Novos mokymasis pažinti pasaulį akimis. Tam skiriama nemažai dėmesio pirmoje knygos pusėje. Įdomu skaityti apie moters mokymąsi priprasti prie formų, atstumų, įsiminti, kas kaip atrodo, kaip dinamiškai gali keistis objektai. Minima daug daiktų ir reiškinių savybių, apie kurias daugelis nė nepagalvojame kasdienybėje, o kai viskas užgriūva vienu metu – atrodo baisi patirtis, kuri Novą suverčia abejoti, ar jos pastangos bent kažko vertos.

Keitės dalis man irgi buvo įdomi. Na, bet jau kurį laiką. Nors pavadinimas labiau siejasi su Nova, bet man pasirodė, kad Keitė taip pat mokėsi matyti – tam tikrą vyro elgesį, teisingai įvertinti to priežastis ir priimti tam tikrus sprendimus. Aš šią knygą vis pavartydavau į priekį, paskaitydavau, kas laukia po keleto skyrių, nes kurį laiką man buvo nejauku. Kažkodėl ganėtinai stipriai reagavau į Keitės ir jos vyro bendras scenas. Na, atrodytų drama kaip drama, jau nekalbant, kad dar ne tokių baisių knygų paskaitau, tad kaip ir turėčiau ramiau reaguoti, bet čia tarsi norėdavau pasiruošti. Nors kaip ir nuspėjami jo pasirodymai, bet tikslesnis žinojimas lyg ir ramino.

Tad daugiau nei pusę knygos skaičiau su įdomumu ir galvojau, kodėl nemažai skaičiusiųjų šią knygą sukritikavo, nes pati negalėjau atsitraukti. Na, ir galop pasimatė. Kai pasistūmė į foną abiejų veikėjų problemos, o liko tik romantika, dramos, pasidarė nuobodoka. Šioje knygoje konfliktai apskritai tokie tylūs – kažkas kažką pasako ar padaro, nutylima ir nusprendžiama pasišalinti: išvykti, ištrinti telefoną ar kaip nors kitaip išnykti iš kito žmogaus gyvenimo. Ir atrodo, kad kurį laiką visiems viskas tvarkoje, nes eina mėnesiai, o veikėjai gyvena ramiai, kol galop vėl prisimena, kad yra tas kitas. Beveik jokio aiškinimosi, išsikalbėjimo. Tai liečia ir Keitės vyrą, kurio elgesį suprasti tapo ganėtinai sunku, nes taip ir nebuvo jokių paaiškinimų. Na, gerai, buvo vienas, kur buvo pareikšta, kad jis yra toks ir toks, bet tai, kaip viskas pasisuko, atrodė neįtikinamai, nes taip ir sukosi galvoje tokie klausimai kaip: kodėl dabar, kas iš to? Kai kurie personažai, atrodę svarbūs pradžioje, vėliau tarsi išnyko. Prisipažinsiu, kad artėjant pasakojimui į pabaigą, man net neberūpėjo nei siužetas, nei veikėjai, nei pabaiga, norėsi pabaigti ir tiek.

Man šis romanas – lyg dvi skirtingos knygos. Daugiau nei du šimtus puslapių skaičiau su tokiu pasimėgavimu, galvojau, jog geriau net nelabai ir reikia tokio pobūdžio pasakojimui. O vėliau viskas taip krito žemyn, kad nė nebežinojau, kaip vertinti. Goodreads palikau vidutinį įvertinimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.