Koncentracijų stovyklos – rodos, pabodusi ir nuvalkiota tema. Ir vis dėlto kiekvienas iš masės išsiskiriantis romanas ar kito žanro kūrinys šia tema yra svarbus ir aktualus. „Amo sūpuoklės“ parašyta remiantis rašytojos gimtojo kaimo gyventojų prisiminimais iš gyvenimo lageryje. Romano centre – septyniolikmetis rumunas Leo, kuris 1945-ųjų metų sausį išvežamas į priverčiamųjų darbų sovietų lagerį.
Kiek bijojau skaityti, nes prisiskaičiau, kad neįprastas pasakojimo stilius, tačiau greitai paaiškėjo, kad viskas su juo yra gerai – taip, yra šiek tiek sąmonės srauto, yra šokinėjimų nuo vienos minties prie kitos, tačiau tai netrukdė nei įsitraukti, nei pajausti kūrinio. Kaip tik atvirkščiai, man pavyko greitai įsijausti ir suprasti, kad net ir neskaičiusi iki galo jau galiu drąsiai rekomenduoti norintiems išties gerai parašyto romano lagerio tema. Siužetui netrūksta jokių meilės istorijų (tokių čia nėra), jokių didelių sentimentų (pakako prisimenamų senelės pasakytų žodžių, kad ji žino, kad jis sugrįš). Veikėjai gyvena taip, kaip atrodo itin realistiška gyventi tokiose sąlygose: dirbantys, kad gautų nors kiek maisto, nurengiantys vos mirusius lagerio gyventojus, kol tų rūbų nepasisavino kas nors kitas, šąlantys, badaujantys, kovojantys su utėlėmis ir blakėmis, kenčiantys smurtą ir bandantys išgyventi. Jau pačioje pradžioje tampa aišku, kad pagrindinis veikėjas išgyvens ir grįš į laisvę (rašau, kad nekiltų minčių, jog per daug atskleidžiu), o pabaigoje pateiktas gabalėlis Leo grįžimo namo, jo bandymo grįžti į kasdienybę yra toks įtaigus, toks be proto liūdnas ir skausmingas, kad savo nuotaika net nesiskiria nuo tos, kuri buvo gyvenimo lageryje dalyje. Dabar prisiminiau E. M. Remarque „Kelias atgal“, kuri kiek mažiau skaitoma nei jo garsiausi romanai, bet būtent ši įstrigo atminty dėl to, kaip pateiktas kareivio grįžimas namo, kur viskas patapę svetima, kur negali kalbėti apie tai, ką matei ir ką išgyvenai, kur džiaugiesi, kad neklausinėja, kaip ten buvo, bet tuo pačiu ir liūdi, kad taip niekas ir neišdrįso paklausti. Taigi, mane domina ne tik kas vyksta „per“, bet ir kas būna „po to“, o „Amo sūpuoklės“ visą šią informaciją ir suteikia. Pasakotojas nesistengia šokiruoti, tačiau net ir vartojant neįprastesnius, poetiškesnius išsireiškimus tekstas išlieka atviras ir tiesus.
Turėjo būti paskutinė 2023-ųjų knyga, tačiau gavosi, kad perskaičiau tik šiemet. Net jei šiemet nebeperskaityčiau nė vienos knygos, metų galo įrašą parašyčiau vien tam, kad paminėčiau šį romaną.
Mano knygų pasaulis 