Tai – trečioji mano perskaityta serijos „Keliautojai laiku“ knyga (seniau skaičiau apie babą Dunją bei gražųjį Gipi komiksą), kuri patiko mažiausiai. Tėvas tris dešimtis metų pasakoja sūnui istorijas apie Antrojo pasaulinio karo metus, o ypač – 1944-ųjų birželio 4-ąją, Romos miesto išlaisvinimo dieną. Pasitelkiant prisiminimus bei vaizduotę, pasakojami žmonių, paliestų karo, likimai. Įdomus pasakojimo būdas – absoliučiai nepatikimas pasakotojas, besimaišantys įvykiai, kurie pasikartoja, bet jau kiek kitaip arba yra matomi ir vertinami kito žmogaus akimis. Maišalynė trukdė įsijausti – atrodydavo jau pagaunu emociją (vieno veikėjo istoriją skaitydama vos ne ašarą jau braukti ruošiausi), o tada vėl esu nusviedžiama kažkur kitur – į kito žmogaus istoriją ar informuojama, kaip toliau veikėjams sekasi ieškoti žmonių, prisidėsiančių prie iš vokiečių pavogtos kiaulės pirkimo. Pripažinsiu, kad kurį laiką pasakojimas augo mano akyse – susipažinus su tuo, kas ir kaip knygoje vyksta, buvo vis įdomiau. Visgi antroje knygos pusėje įsitraukimas ėmė trūkinėti. Kad ir kokia įdomi buvo teorija apie tarakonus, skruzdėles, muses (ir tuo pačiu gąsdinanti. Kam yra tekę susidurti su tarakonais, manau, patirs panašų jausmą), bet fantastiniai, mistiniai elementai man netiko. Būčiau susitaikiusi su painumu, bet kai musė ateitį ėmė spėti, supratau, kad kažkas čia nebe taip. Nors vertinant atskirus epizodus, yra ir įtaigumo, ir tragikomiškumo, na, ir pati karo tematika – tai, kas traukia ir kas nepraras aktualumo tikriausiai iki pat žmonijos išnykimo.
Mano knygų pasaulis 