9.49. David Grossman ,,Užeina kartą arklys į barą“

Kaip tik šiandien Instagram’e viena narė iškėlė klausimą apie įvairias literatūrines premijas: kiek jos svarbios besirenkant knygą, kiek yra sekančių, kada bus paskelbti nauji laimėtojai. Besidalindama patirtimi, susijusia su premijomis, išsakiau lūkestį, kurį sukuria žinojimas, kad skaitoma knyga yra kokios nors premijos laureatė ar pateko į nominantų sąrašą: ji nebūtinai man turi patikti, tačiau norisi pamatyti, kuo ji tokia išskirtinė, kad būtent ją renkantieji išskyrė iš visų likusių. Pavyzdžiui, šįryt užbaigtas ,,Užeina kartą arklys į barą“ – šiuolaikinio Izraelio rašytojo D. Grossman romanas, laimėjęs ,,Man Booker International“ premiją, jau nuo pat pirmų puslapių įtikina, kad apdovanojimas buvo paskirtas ne veltui.

Neapsigaukite pamatę ryškų viršelį ir smagų pavadinimą. Humoro (savotiško) rasite, tačiau šviesos, kuria spinduliuoja geltona spalva, teks paieškoti kur kas labiau, neretai šviesūs bus tik atskiri momentai, besitęsiantys vos akimirką ar dvi. Pagrindinis veikėjas Dovelis Grinšteinas, švęsdamas 57-ąjį gimtadienį, surengia stendapo (net kilo klausimas, ar turime kokį lietuviškesnį žodį šiam renginiui įvardinti?) pasirodymą mažame Izraelio miestelyje. Čia jį stebi ne tik jo gerbėjai, žinantys, kokio humoro tikėtis, tiesiog linksmai vakarą praleisti norėję ir atsitiktinai užsukę žmonės, bet ir Avišajus Lazaras, gavęs asmenišką Dovelio kvietimą ateiti ir išpildyti keistą prašymą: po pasirodymo pasakyti, ką matė. Kartu su žiūrovais skaitytojas dalyvauja stendapo vakare, kuris vis labiau tampa nenuspėjamas: pradėjęs nuo įprastų anekdotų pasirodymo atlikėjas vis dažniau įterpia skaudžius prisiminimus, pradeda įžeidinėti žiūrovus, netgi žaloti save. Kol pasirodymo autorius kovoja su savo vidiniais demonais scenoje, jį stebintys prie staliukų žmonės ir piktinasi, ir stebisi, kai kurie išeina, taip ir neužbaigę stebėti pasirodymo. Tuo tarpu Avišajus, kuris ir tampa visos šios istorijos pasakotoju, prisimena trumpą laikotarpį paauglystėje, kai pažinojo Dovelį.

Koks jūsų skaudžiausias vaikystės prisiminimas? O kiek atsimenate tokių nutikimų ar elgesio apraiškų, tuomet, būnant 6-12 metų amžiaus, atrodžiusių pateisinamai ar taip įprastai, kad nė nebesistebėdavote tuo, bet visgi lyg instinktyviai nutuokdami apie tai, kad matyti vaizdai ar išgyventos emocijos nėra norma, niekam apie tai neprasitardavote? Kai suaugi, atrodo, kad tai tavęs nebeliečia, kad gyveni visiškai atskirą ir nuo vaikystės nepriklausomą gyvenimą, kas buvo, tas buvo. Kaip veikėjas sakė: mušė ne tik mane, visus vaikus tėvai mušdavo, bet dėl to neišaugome ne žmonės. Tik ar tikrai ,,nebeliečia“?

Dovelis šiame savo paskutiniame pasirodyme visus iš vaikystės ir ankstyvos paauglystės kauptus skaudulius išleisdamas į išorę atskleidžia savo giliai užslėptą asmenybės dalį, visa tai stipriai kontrastuoja su standartiniais anekdotais, įtinkančiais masėms savo vulgariomis, lėkštomis potekstėmis. Rašymo stilius įtaigus ir vaizdingas: kiekvienas Dovelio judesys, pakeista intonacija ar veido išraiška, klausytojų reakcijų apibūdinimai tokie ryškūs, jog skaitydama jaučiausi, kad ne tik skaitau, bet viską ir matau. Minėtas kontrastas prisideda prie kuriamo intensyvumo (ypač kai įdomiausiose vietose nutraukiama, papasakojant kokį medinį juokelį, kuris įtiktų žiūrovų skoniui), o įterpti Avišajaus prisiminimai papildo Dovelio pasakojimą. Artėjant kulminacijai pasidaro neramu, nes galvoje sukasi krūva minčių apie tai, kad kažkas tragiško turi įvykti, bet neaišku kas, o su taip gerai kuriama įtampa bei tokiu gražiu galutiniu priėjimu prie svarbiausio įvykio, jau ilgokai nebuvau susidūrusi, nejučia ir ašaros ėmė byrėti, o paskutiniu metu tai ne taip dažnai ir pasitaikydavo skaitant knygą.

Romane daug ironijos, kuri naudojama ir kalbant apie išgyventus įvykius, ir apie tėvų santykius, jų praeitį, Holokausto paliktas žymes, bet ir apie anuometinę ar šiuolaikinę Izraelio politinę situaciją. Tai knyga apie netektis, baimes, kaltės jausmą, išdavystę – taip, tiek visko telpa į 190 puslapių teturintį kūrinys. Drąsiai galiu teigti, kad ,,Užeina kartą arklys į barą“ – dar vienas trumpo gero romano pavyzdys. Emocijų tiek, kad dar kurį laiką su jomis teks pagyventi, kad galėčiau ramiai pereiti prie kitų knygų.

Rekomenduoju nepraeiti pro šalį.