Romanas nukelia į 1977-uosius, mažą Ohajo valstijos miestelį. Neseniai dingusi paauglė Lidija randama paskendusi. Policija iškelia keletą versijų, tačiau įtikinamiausia atrodo savižudybė. Visgi tėvai netiki tuo, nes galvoja gerai pažinoję savo dukrą, kuri buvo gabi mokinė, turėjo draugų, dažnai kalbėdavosi telefonu, pasakodavo apie juos ir prie vakarienės stalo. Mirusiosios brolis dėl sesers mirties įtaria kaimynystėje gyvenantį nekokią reputaciją turintį vaikiną, su kuriuo slapta nuo tėvų Lidija matėsi. Policininkų klausimai bei Lidiją žinojusių žmonių liudijimai priverčia tėvus susimąstyti, kad jie buvo įtikėję visai kitokiu savo dukros įvaizdžiu.
Pirmiausia, tai prieš imdama knygą galvojau, kad tai bus tamsus detektyvinis trileris, narpliojantis žmogžudystę, tačiau „Viskas, ko tau nesakiau“ – labiau šeimyninė drama. Žinoma, nėra apleidžiama ir tyrimo dalis, skaitytoją bandoma intriguoti, keliant abi (savižudybės ir nužudymo) versijas, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama Lidijos šeimai, bandymu susitaikyti su Lidijos mirtimi bei surasti atsakymus į neduodančius ramybės klausimus apie merginą.
Romanas išties įtraukiantis, nors neatrodo, kad kažkas itin įdomaus vyktų, bet aprašomi nesibaigiantys skauduliai, atsinešti nuo pat vaikystės, negebėjimas kalbėtis, susvetimėjimas skatino gilintis į aprašomą šeimą, sužinoti vis daugiau detalių apie juos. Mama, dėl šeimos paaukojusi siekį tapti gydytoja, troško, kad jos dukrai pasisektų labiau ir dėl to skatino ją siekti aukštų rezultatų moksluose. Tėvas, nuo mažumės besijautęs nepritapėliu dėl savo rytietiškos kilmės, visą laiką stengėsi skatinti vaikus būti socialiai aktyviems tarp bendraamžių, kad tik netektų jiems kęsti to, ką pačiam teko išgyventi. Ir tuomet atskleidžiamos visos tokių tėvų norų pasekmės vaikams. Skaitant darėsi liūdna stebint, kokie vaikai svetimi savo tėvams, kaip kiekvienas skirtingai dorojasi su jiems priskirta role. Galvoje sukosi vienintelė mintis: tie vaikai buvo savotiškai apleisti, nes tėvai žiūrėjo tik į savo poreikius. Autorė šeimą bei jos narių tarpusavio santykius aprašo gan smulkiai, nepamiršdama nei kiekvieno asmeninės vidinės dramos, nei tos, kuri tyliai vešėjo įvairių veiksmų, žvilgsnių, frazių pavidalu.
Galvoju, kad kiek perdėtai atskleistas noras padaryti taip, kad vaikai nedarytų tų pačių klaidų, kurias darė tėvai, bet galbūt problema tokia, kad knygoje tai per daug atvirai parodoma, nepaliekama erdvės vaizduotei. Iš ne tiek patikusių momentų buvo suaugusiųjų verkšlenimas dėl vaikystėje bei jaunystėje patirtų neteisybių. Kaip ir suprantu, kad taip norėta labiau atskleisti auklėjimo būdų šaknis, bet kai kada net ir keistai atrodė toks užsiciklinimas ties tuo, kas vyko tėvų paauglystėje ar vaikystėje, praleidžiant gan nemažą gyvenimo tarpsnį (vaikų auginimas, ypač atsiradus Hanai), atrodo, lyg tėvų charakteriai, įpročiai taip ir nesikeitė nuo pat mokymosi universitete laikų. Paslaptis, susijusi su kaimynystėje gyvenančiu paaugliu, lengvai nuspėjama gerokai iki jos įvardijimo, tad pritrūko kokio nors įsimintino netikėtumo kulminacinėje dalyje.
Romanas turi tiek draminių, tiek detektyvinių elementų, nors, kaip galėjo susidaryti įspūdis iš apžvalgos, iki rimtesnio detektyvo jam dar tolokai, tad knyga labiau skaitytojams, mėgstantiems narplioti šeimos santykius. Mačiau, kad planuojama išleisti dar viena autorės knyga, manau, ieškosiu ir skaitysiu, įdomu pamatyti, ką vėliau rašytoja dar sukūrė, kadangi „Viskas, ko tau nesakiau“ pasirodė visai neprastas debiutas.
Mano knygų pasaulis 