Paskutinė knyga, kurią pradėjau skaityti šią vasarą. Tačiau pabaigiau tik vakar- jau rudenį.
,,Sename dvare“ pasakoja apie XIX a. pab. dvaro gyvenimą. Pasikeisdamos pasakoja mama Marija ir jos aštuonmetė dukra Irusia. Atskleidžiamas ne tik dvaro gyvenimas, bet ir moters savijauta. Marija nėra gera šeimininkė- tą žino ir ji, ir jos vyras. Daug mieliau už tarnų prižiūrėjimą jai yra eiti pas ligonius ir stengtis jiems padėti, skaityti literatūrą, groti pianinu. Bet viso to negali daryti dėl vyro, kuris nerodo pasitenkinimo, pamatęs ją tai darant. Irusia, nors dar visai mažutė, bet į viską žvelgia gan rimtai, jos santykis su broliais ir mama labai artimas. Mergaitė iš karto pajunta, kai mama būna liūdna, susimąsčiusi.
Aprašomi tie laikai, kai lietuvių kalba buvo mužikų kalba. Todėl susirinkę ponai dažnai kalbėdavo lenkiškai, net ir vaikai į savo kalbą įterpdavo vieną kitą žodį. Tai tikrai trukdė įsijausti į knygą, nes vis reikėjo dirstelti į puslapio apačią ir skaityti vertimą. Kai kurie veikėjai šnekėjo žemaitiška tarme, tad tas vietas skaityti man, aukštaitei, irgi buvo gan nelengva. Kai kur teko pasukti galvą, kad suprasčiau, apie ką eina kalba. Nepaisant to, knygoje yra nemažai linksmų nutikimų, kurie verčia šyptelti.
Tačiau man trūko kažkokio siužeto, kuriame būtų aiški pradžia ir pabaiga. O šioje knygoje tik vienas įvykis vijo kitą ir tiek… Būtų galima laisvai dar ne vieną tęsinį rašyti… Tikrai, visai norėčiau tęsinio, kuriame Marijos gyvenimas pasisuktų netikėta linkme…
Mano knygų pasaulis 