9.48. Ričardas Gavelis ,,Septyni savižudybės būdai“


Aną savaitgalį nesėkmingai bandžiau skaityti. Ėmiau vieną knygą po kitos ir vos po kelių sakinių mesdavau į šalį. Jau galvojau, kad skaitymui teks laukti geresnių dienų. Bet tada, kiek abejodama (juk jau žinau, ką ten rasiu), atsiverčiau ,,Septynis savižudybės būdus“. Ir teko pripažinti, kad taip, man iš tiesų šiomis dienomis reikėjo R. Gavelio kūrybos.

– O kieno rankelę pats laižėte, ponas Vizbara?(…) Negi niekieno rankų nelaižėt?
– Bučiavau, – atsiliepė Rimas, gerai gerai pagalvojęs. – Bučiavau ranką mamai, kurios nebėra. Ir žmonai, kurią myliu. Viskas. Jokių valdžių. Jokių pataikavimų. Jokių pinigų. Jokių valdiškų premijų nei stipendijų. Ir lėta savižudybė kaip gyvenimo būdas. Tobulai lėta ir skausminga savižudybė.

Romanas, kurį rasite nebent bibliotekose (o gal dar ir kokiame senų knygų knygyne užsilikęs guli), nukelia į purviną Vilnių, kur penktą dešimtmetį skaičiuojantis pagrindinis veikėjas Rimas Vizbara užsiima lėta savižuda. O savižudos būdų jis žino visus septynis ir aktyviai juos naudoja visą gyvenimą. Rimas yra rašytojas, tad užsiima kūryba, kuri yra vienas iš lėtų ir apgalvotų savižudos būdų. Kūrėjai gali perkurti realybę, kuri – ištisa kančia, kiek patobulindami pasaulį, tačiau tam, kad išgyventų, jie privalo būti įsisąmoninę savo mirtį. Rimas žudosi ne tik savo dviprasmiškus jausmus keliančiu darbu, bet ir alkoholiu, moterimis, kurios geidžiamos ir išduodančios, prisimindamas skaudžią praeitį, kasnakt atsidurdamas kankinimų rūsyje ir pabudęs vis klausdamas savęs, ar jo vėl niekas nepasmaugė miegančio.

Purvinas, nepatrauklus, skausmingas Vilnius, kurį veikėjai ir myli, ir nekenčia, bei iš kurio nepajėgia ištrūkti (geriausiai tai atspindi Rimo žmonos Noros finalinė scena). Kaip jau įprasta, romane maišosi realybė su fantazijomis, tai tenka kai kada ir paklaidžioti, kol galvoje susidėlioja aiškesnis vaizdas to, kas vyksta kūrinyje. R. Gavelio kūriniai – ne poros prisėdimų reikalas (bent jau man), skaitymas lėtas, bet jokiu būdu ne nuobodus, skaitant atrodo, kad galva visada dirba, o užvertus paskutinį puslapį kone iš karto kilo mintis, kad taip ir norėtųsi iš karto vėl nuo pradžių ją perskaityti. Tam, kad dar daugiau detalių būtų galima pastebėti, dar geriau romaną pamatyčiau. R. Gavelis kalba apie visuomenę, jos ydas, mirtį, gyvenimo beprasmiškumą, veikėjai kuria paralelinius pasaulius, kuriuose gyvena atskirą gyvenimą, taip besislėpdami nuo tikrovės. Nėra nei didvyrių, nei kažkokių herojų: personažai žemiški, su savo ne visiems priimtinais poelgiais ir mintimis, bet vis vien apie kiekvieną iš veikėjų skaityti įdomu, nes jie gyvi (ir kaip ironiška taip sakyti, kai ne vienas iš jų jaučiasi merdėjantis) ir ryškūs.

Tas vyras galėjo Gretai būti tikras draugas – galbūt vienintelis visame pasaulyje. Jiedu numirtų kartu, nes tokia ir būtų jų draugystės esmė. Juk tokia yra kiekvienos tikros draugystės esmė: galimybė kartu numirti.

Pasakojimas tamsus, sakyčiau, tamsa, į kurią įvedamas skaitytojas, netgi klampi. Veikėjas, būdamas gyvas, jaučiasi miręs, jo mintyse – neištikima ir geresnio gyvenimo ieškoti išvykusi žmona, netoliese vis besisukiojanti ir neaišku kuo iš minios išsiskirianti septyniolikametė, prisiminimai apie tėvą, kuris sovietų valdžiai skųsdavo savo pažįstamus, smurtavusią motiną ir kitus niūrius praeities momentus. Daug cinizmo, beprasmybės, jei veikėjai pasijaučia ką nors laimėję, tai tuo pačiu jie būna ir pralaimėję, jokių užuominų apie tai, kad bus geriau, šviesiau čia nėra, o ir žinant R. Gavelio kūrybą, net ir nėra kažkokios vilties, kad dar kas galėtų pasikeisti. Nemažai kraupių vaizdinių, kuriuos skaitant prieš akis iškyla visi mano mėgstami siaubo filmai (kuriuos apibūdinu kaip tokius, kur ,,žmogus žmogui vilkas“, o ne tuos, kurie vaiduokliais gąsdina), viskas parašyta paprastai, nehiperbolizuotai, tad lengva įsitraukti į kuriamą slogią atmosferą, juodumą, kurios pilna veikėjų galvose. Nors turiu pasakyti, kad vienu metu buvau nustebinta ir juoko proveržiais, kuriuos paskatino turinys. Meistriškas tas R. Gavelis, nėra ko ir bepridurti.

Karts nuo karto ateina metas, kai jaučiu tokios literatūros poreikį. Nors šįsyk dar tikėjausi kaip nors išvengti to, atidėti įgriuvimo į visą minėtą tamsą laiką, bet vidinis noras, prieštaraujantis atidėjimui, pagreitino pažintį su ,,Septyniais savižudybės būdais“. Ji kiek silpnesnė, lyginant su ,,Vilniaus pokeriu“ ir ,,Jauno žmogaus memuarais“, bet įspūdis gerėjo sulig kiekvienu skyriumi.

Net pačiai įdomu, kokią kitą knygą pasiimsiu. Po tokio sunkaus emociškai romano įtikti bus ne ką paprasčiau nei prieš tai, kai dar tik pati to nežinodama po truputį tiesiau ranką šio romano link.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.