1994-ieji, Latvija. Po Kurt Cobain mirties, apie Nirvaną sužino net ir tie, kurie visai neklausė tokios muzikos. Keturiolikmetis moksliukas Janis – vienas iš jų. Paauglio gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis: namie atsiranda gitara, kuria bando mokytis groti, ilgėja plaukai, atsiranda draugų ir naujų laisvalaikio leidimo būdų, o muzikos klausymas, koncertai ir vis naujų įrašų gavimas tampa būtinybe.
Skaitydama pagalvojau, kad tiek lietuviškosios devyniasdešimtųjų metų siužetus turinčios knygos, kurių ne vieną skaičiau, tiek ir „Jelgava 94“ dažniausiai paremtos nostalgija, t.y. skaitytojų nostalgija nebūtinai laikmečiui, bet labiau vaikystei ir jaunystei. Ir čia susiduriu su ta pačia problema. Nors kai kurios detalės ir būna pažįstamos, bet jei aprašomos situacijos nekelia nostalgijos, o pats siužetas niekur neveda (personažai tiesiog gyvena, jokių pašalinių rimčiau paknaisiotų temų – egzistencinių, santykių, staigi pabaiga), tai lieku nuobodžiaujanti. „Jelgava 94“ – viena tokių knygų.
Visgi pradžia nuteikė pozityviai. Pagrindinio veikėjo transformacija, aplinkinių reakcijos į tokius pokyčius vietomis kėlė juoką. Ne tik paminėti, bet ir paaiškinti įvairūs roko ir metalo subžanrai, išvardinta daug Janiui bei jo draugams įtaką dariusių muzikos grupių bei dainų, tad tiems, kurie dar tik pradeda domėtis šiais žanrais, verta su savimi turėti užrašinę. Na, bet galiausiai, kai jau veikėjas visiškai įsiliejo į naująjį draugų būrį ir iki tol nepažintą kasdienybę, įdomumas dingo. Maždaug pusę perskaičiusi, knygos neliečiau keletą savaičių, kol šiandien pasakiau sau, kad arba baigiu, arba atsisveikinu visam laikui. Smalsumas nugalėjo, tad užbaigiau. Nors viso vidurio galėjo dėl manęs ir nebūti (arba gerokai trumpesnis), nes įsivyravo monotonija bei pasikartojimai, bet paskutinė dalis vėl grąžino susidomėjimą. Savotiškas jausmas buvo skaityti, kaip jau dešimtmetį nuo bet kokios panašios muzikos, metalistų draugų ir lėbavimų atsitraukęs bei rimto suaugusiojo gyvenimą gyvenantis veikėjas spontaniškai savotišku būdu grįžta į paauglystę. Dabar mąstau, kad tuo atveju, jei perėjimas nuo paauglio metalisto iki niekuo neišsiskiriančio suaugusiojo būtų aprašytas išsamiau, gal ir daugiau prasmės matyčiau istorijoje ir tokiame kiekyje puslapių.
Tad tikiu, kad patiks tiems, kurie patys jaunystę leido klausydamiesi roko ir metalo, eidami į neaiškias pogrindines vietas, metalistų susirinkimo vietas, susidurdavo su skustagalviais, svajojo sukurti (ar net buvo sukūrę) muzikos grupę ar nori prisiminti dainas, kurios siejasi su įsimintinais to meto įvykiais. Žinoma, visa tai galioja ir tiems, kurie dar tik dabar išgyvena tokią jaunystę. Įrašų iš neaiškių vietų pirkti nebereikia, bet visa kita greičiausiai sukels panašias emocijas kaip ir tiems, kurie visa tai išgyveno prieš daugiau nei dešimtmetį.
Romano tiražas Latvijoje kartotas net penkis kartus (tokia informacija buvo 2018-aisiais, kai pasirodė lietuviškas vertimas. Todėl situacija gali būti pasikeitusi), tad galite neklausyti manęs ir patys perskaityti bei įvertinti.
2019-aisiais pasirodė ir latvių kurta romano ekranizacija Jelgava 94. Matau, kad prieš porą metų buvo galimybė ją pamatyti ir Lietuvos kino teatruose Baltijos kino dienų metu.
Mano knygų pasaulis 