„Atsarginį pasaulį“ rinkausi Velykų ilgajam savaitgaliui – per dieną perskaityti po 50-60 puslapių pasirodė įveikiama, atsižvelgiant į šio mano gyvenimo laikotarpio aplinkybes. Prisėdau aprašyti tik šiandien, po savaitės, ir, tiesą sakant, pati nustebau, kad vis dar prisimenu turinį, kad jis nesusiliejo į begalę galvoje besisukančių minčių, kaip nutiko su prieš tai skaityta.
Iki šiol sunku įvertinti, kiek knyga man patiko, nes prisimenant ją kyla dviprasmiški jausmai. R. Cusk, matosi, turi savo rašymo stilių, nors neskaičiau kitų jos knygų, bet įtariu, kad jas atsivertus atspėčiau, kad parašė būtent ji (nebent ji viena tų, kurie sugeba rašyti taip, kad neįtartum, jog kelias knygas parašė ta pati rašytoja?). Nors nebuvo ilgų, varginančių aplinkos aprašymų, bet įsivaizduoti aplinką, remiantis minėtomis detalėmis, nebuvo sunku, pajausti tą karštą vasarą pelkėje, istorijos atmosferą, veikėjų tarpusavio santykius – irgi. Pagrindinė veikėja dalinosi ir savo pamąstymais apie gyvenimą, egzistenciją, moteriškumą, bėgančius metus, tačiau tekstas nesunkus, tą nusistatytą puslapių skaičių įveikdavau palyginus greitai ir be kažkokio strigimo. Visgi pagrindiniai veikėjai buvo tokie atstumiantys, kad mažino skaitymo malonumą. Jei pradžioje dar atrodė, kad bent kai kurie turi kažkokį šiltesnį tarpusavio santykį, tai vėliau iš viso nebebuvo aišku, kokiu būdu jie visi ten susirinko ir tiek laiko išbuvo kartu. Truputį vietomis ir erzino viskas. Jei neretai mėgstama teigti, kad knyga kinematografiška, tai man šį kartą pasirodė labiau teatrališka, spektaklio verta knyga, lengvai įsivaizduočiau siužetą ir visus veikėjus būtent teatro scenoje.
Mano knygų pasaulis 