Pirmoji pažintis buvo su J. Fante „Sulauk pavasario, Bandini“, kuri man paliko gerą įspūdį. Po kiek laiko skaityta „Kelias į Los Andželą“ buvo šiaip sau. Ir visgi knietėjo susirasti „Paklausk dulkių“ – dar vieną dalį apie Arturą Bandinį, kuri pagal chronologinę pasakojimo seką kaip tik ir yra trečioji dalis. Tiems, kas šio rašytojo nėra girdėję, J. Fante paprastai pristatomas kaip Ch. Bukowski įkvėpėjas (šioje knygoje yra net ir jo pratarmė), o A. Bandinis – kaip į „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinį veikėją panašus personažas. Tiesa, žodynas – toli gražu ne Ch. Bukowskio lygio, tad šito baimintis nereikėtų, gal vos vienas kitas aštresnis žodis teprasprūsta visoje knygoje.
Šioje knygoje Arturas yra Los Andžele, dažnai nė trupučio pinigų neturintis ir nuomojamame kambary apsistojęs jaunas vyras, svajojantis apie pasaulinę rašytojo šlovę. Problema ta, kad po pirmojo apsakymo nieko gero taip ir nebeparašė, tad tenka pinigų kaulyti iš mamos. Šalia to įsižiūri dailią padavėją, tačiau gal dėl jaunatviškumo, gal dėl baimių jų santykiai – ganėtinai keisti. Daug priešiškumo, besimainančio su švelnumo blyksniais, susidūrus akis į akį, o atsiskyrus – įvairios vidinės dramos. Ir čia atsiranda mano pačios dviprasmiška reakcija. Viena vertus, knyga parašyta įtaigiai ir ganėtinai įdomiai. Kita vertus, pagrindinis veikėjas per tuos kiek daugiau nei du šimtus puslapių sugebėjo nemenkai įkyrėti. Toji padavėja – irgi ne iš pačių simpatiškiausių. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi, kad galop jie ir nusigalabytų kur nors, nes Arturo menkavertiškumo jausmas, besimainantis su puikybe, nemalonus elgesys erzino tiek, kad nebeliko net ir humoro krupelytės, nors dabar, apgalvodama turinį, manyčiau, kad kažkas jo daugiau nei kruopelytę ras.
Vietomis suabejojau, ar kartais neišaugau iš tokių personažų kaip Arturas. Nes šiaip skaitant atrodė, kad knyga gerai parašyta.
2006-aisiais pasirodė ekranizacija – Ask the Dust, su tokiais aktoriais kaip Colin Farrell ir Salma Hayek.
Mano knygų pasaulis 