6.35. Ray Bradbury ,,451° Farenheito”


rb.farenheito,,Spalvotiesiems nepatinka ,,Mažasis juodukas Sambo”. Sudeginkim ją. Baltiesiems nepatogu skaityti ,,Dėdės Tomo trobelę”. Sudeginkim ją. Kažkas parašė knygą apie tabaką ir plaučių vėžį? Tabako augintojai skundžiasi? Sudeginkim tą knygą. Ramybės, taikos, Montegai. Atsisakykime kovos. Geriausia – ją į krematoriumą. Laidotuvės – liūdnos ir pagoniškos? Ir jas panaikinkime. Penkios minutės po mirties – žmogus jau pakeliui į Didįjį kaminą, krematoriumai visoje šalyje aprūpinti sraigtasparniais. Dešimt minučių po mirties – žmogus jau virtęs juodų dulkių dėmele. Nesiginčykim dėl asmeninių paminklų. Pamirškim. Sudeginkim visus, viską sudeginkim. Ugnis skaisti ir švari.”

Taip, tai knyga apie knygų deginimą. R. Bradbury rašo apie ateitį, kurioje knygoms vietos nėra. Kiekvienas namas, kuriame yra knygų, deginamas. Ir deginimu užsiima ne kas kitas, o ugniagesiai. Jie nebegesina gaisrų kaip kažkada buvo įprasta, nes visi gaisrai, kurie kyla romano aprašomame laikotarpyje, yra tik tie, kuriais deginamos knygos. Žmonės savo namuose turi didžiulius ekranus per visą sieną (neretai – ant visų keturių, jei tik pajamos leidžia), kuriuos laisvu nuo darbo metu ir stebi, apie juos visas gyvenimas sukasi. Žmonės atitolę vieni nuo kitų, atbukę, visos nors kiek stipresnės emocijos – kažkur pasąmonėje. Todėl nejautrumas smelkiasi knygos puslapiuose, o pagrindinis veikėjas, kuris yra ugniagesys, kartu su paslaptingąja mergina, kuri taip pat pasirodys romano puslapiuose, atrodys pernelyg mąstantys, pernelyg atkreipiantys dėmesį į smulkmenas. Šiame pasaulyje tokie žmonės nepageidaujami.

,,- Ar nenori sužinoti, kas nutiko vakar naktį? – paklausė jis.
– O kas?
– Sudeginome tūkstantį knygų. Sudeginome moterį.
– Na ir kas?”

Patiko man autoriaus minčių taiklumas, ateitį nuspėti kai kuriais aspektais jam sekėsi. Knygų, mokyklos programos trumpinimas, rašybos, skyrybos lengvinimas – kai kas jau paplitę ir realybėje, kai kas – dar tik svarstoma ir bandoma įgyvendinti. O tokio tipo knygas bent man ir įdomu skaityti jau vien todėl, kad pamatyčiau, kiek netyčia nuspėjo autoriai ateitį. Norėjosi išsirašyti daug minčių, kai kur – net puslapiais žymėtis, tad ėmiau save stabdyti, kad trečdalio knygos nenurašyčiau.

,,Mokyklos programa sutrumpinta, drausmė pašlijusi, filosofija, istorijos, kalbos išbrauktos, rašyba ir gramatika pamažiukais pamažiukais apleidžiama, galiausiai kone visiškai ignoruojama. Gyvenimas akimirksninis. Svarbu tik darbas, po darbo visur švaistomas laisvalaikis. Kam ko nors mokytis, jei moki spaudyti mygtukus, junginėti jungiklius, sukioti varžtelius?”

Ir visgi pačiam siužetui kažko trūko. Nebuvo nieko, kas skatintų skaityti tolyn, kas keltų smalsumą, nebuvo įdomu, kaip viskas pasibaigs, kas nutiks pagrindiniam personažui. Gal kažkiek ir nuvylė pabaiga – kaip tyčia visi įvykiai į vieną vietą susigrūdo. O ar būtinai to reikėjo? Vis tie sutapimai, kurie ne visad yra tinkamas pasirinkimas. Norėjosi ir gilesnio žvilgsnio į esamą pasaulį, daugiau detalių: kaip gyvena tie, kurie nėra ugniagesiai, kaip gyvena žmonės, prislėpę namuose knygų, kas dedasi paprasto žmogaus, ne tokio įtakingo kaip ugniagesys, galvoje. Nejaučiau jokio įsijautimo, skaičiau ir per daug negalvojau, ar patinka – tiesiog verčiau puslapius. O užvertusi knygą pagalvojau – nepaisant taiklių minčių, kurias jau aptariau, turinyje nebuvo nieko, kas pernelyg sudomintų.

Užtat man patiko kitkas. Patiko pabaigoje įdėtas Baigiamasis žodis ir Epilogas, kurie rašyti paties autoriaus praėjus ne vieneriems ir ne dvejiems metams po pirmojo knygos leidimo. Jis rašo apie skaitytojų lūkesčius, tai, kokius keitimus knygai yra sugalvojęs (vienas iš jų – daug platesnis vieno antraeilio gaisrininko paveikslas), o galiausiai – ironiškus nutikimus. Ši knyga buvo cenzūruota (o argi ne ironiška – cenzūruojama knyga, kalbanti apie knygų draudimą), nors skaičiau ir nemačiau, kurios pastraipos galėtų kelti neigiamą poveikį skaitytojų galvoms. Ir dar paminėta apie kai kurių leidėjų norus autoriaus kūrinius leisti trumpintus – prieš tokius norus jis piestu stodavo. Iš to, kaip dėliojo savo nuomonę, atrodo, nepėsčias jis buvo. Tad šie du priedai sudomino ir prajuokino.

Nesakau, kad tai bloga knyga ar kad labai nepatiko. Greičiau jau vidutiniška. Bet R. Bradbury kūrinių ateity dar ieškosiu.

Ekranizacija

 1966 -aisiais pasirodė to paties pavadinimo kaip ir knyga (Fahrenheit 451) ekranizacija, kurią režisavo François Truffaut, o pagrindinius vaidmenis atliko Oskar Werner, Julie Christie ir Cyril Cusack.

Advertisements

2 thoughts on “6.35. Ray Bradbury ,,451° Farenheito”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s