Kaip tik perskaičiau komentarą po savo įrašu apie Šugį Beiną, kuriame komentuojamas mano negebėjimas pajausti ir suprasti kūrinio, tad prisėdus rašyti šį atsiliepimą net truputį nejauku, nes panaši situacija yra ir su šiuo labai daugelio giriamu romanu. Nors knyga šmėžavo visur, paimti ją nusprendžiau tik po draugės stiprios rekomendacijos. Abejonių šiek tiek turėjau, bet žiūrėjau viltingai. Tačiau jau pirmasis skyrius mane privertė kokiam mėnesiui ją atidėti, kol pasakiau sau, kad reikia pažiūrėti, kaip ten viskas toliau vystysis, nes žinojau, kad vėliau turi prasidėti rimti dalykai.
Ir tie rimti dalykai yra labai dideli ir šiaip jau tikrai vaizdžiai bei įtaigiai aprašyti. Pirmoji su tuo susijusi scena atliko tokį vaidmenį, kokį ir turėjo – nepaisant akimirką prieš įvykį pajaustos artėjančios grėsmės nuojautos, pats įvykis vis tiek nustebino ir paliko nemalonų poskonį. Kitos scenos kėlė irgi panašias emocijas. Scenos iš Lilės vaikystės bei paauglystės – irgi itin niūrios. Ir tokie jausmai skaitant yra natūralu, nes smurtas yra ir skaudu ir nemalonu, skaityti nėra ir negali būti lengva. O jei dar yra tekę turėti Lilės kažkurį gyvenimo laikotarpį primenančios patirties, tai tikėtina, kad kai kuriuos skyrius skaitant gali atsinaujinti kūno pojūčiai (atsirasti įtampa, galvoje atsikurti išgyventos scenos) ir tokiu būdu tik dar labiau įvykti tapatinimasis su pagrindiniu personažu. Knygoje yra pasakoma svarbių dalykų, aiškinamos priežastys, kodėl moterys nepalieka smurtaujančio vyro. Dėl šios temos skaityti šią knygą, o ne kokius nors komentarus socialiniuose tinkluose ar portaluose po straipsniais apie moteris, patyrusias smurtą (šiaip jau ne tik moteris, bet ir vyrus, tik kad apie pastaruosius retokai rašoma), yra kur kas vertingiau. Išties viliuosi, kad ši knyga, jei nepaskatino, tai dar paskatins kažką imtis veiksmų, parodys, ko niekada negalima toleruoti, išmokys atpažinti rizikos ženklus, atsipainioti mintyse ir suvokti, kas svarbiausia santykiuose. Nes man ši knyga yra pirmiausia apie tai – smurtą šeimoje,to ilgalaikes pasekmes tiek tiesioginei smurto aukai, tiek vaikams, bei su tuo susijusių sprendimų priėmimą.
Ir visgi negaliu aš be savo mėgstamo „bet“. Kaip jau minėjau, pirmas skyrius man nepatiko. Vėlesni irgi. Iš tikrųjų tik po pusės knygos mane kažkiek išjudino ir vertinimas kažkiek pakilo. Nepatikėjau Railio žavingumu. Jau toji pirma scena ant stogo sukėlė didelį atmetimo jausmą. Dialogai neretai dirbtiniai, priminę prastą meilės romaną. Na, taip, žinau, kad ši knyga priskiriama minėtam žanrui, bet atsižvelgiant į tai, kokias temas klibina, tai norėjosi kokybiškesnio ir pateikimo. Norėjau patikėti veikėjų santykiais, ta jų meile, apie kurią tiek rašyta buvo. Patikėti, kad moteris gali gelbėtis neturėdama kito vyro, į kurį galėtų kreiptis, pašonėje. Išvengti to standartinio „aš jį myliu, bet ir kitam jaučiu kažkokius jausmus“. Išvengti tų visų sutapimų. Norėjosi, kad Lilė turėtų erdvės pabūti viena. Neišeina iš galvos mintis, kad per lengvai viskas užsibaigė, kad gyvenime dažniausiai būna viskas kur kas sudėtingiau, komplikuočiau. Nesinori siužetinių detalių atskleisti, o ir būtų galima tokius C. Hoover pasirinkimus argumentuoti jos mamos patirtimi, bet galvoju apie visus girdėtus atvejus savo aplinkoje ir atrodo, kad čia tiesiog per gerai viskas susisuko. Laukiau, kol dar kur nors išlįs, daugiau manipuliacijų ir įtampos. Tiesa, nors aplinkybės tam tikrais atžvilgiais buvo palankios, negaliu paneigti ir pačios veikėjos pastangų: Lilė pasirodė stipri, verta pagyrų už sugebėjimą nepateisinti smurto net ir sužinojus galimas to šaknis, ir viskas su tuo labai gerai.
Galiausiai, kad ir smulkmena, bet frazė „nuoga tiesa“ į pabaigą jau ėmė rimtai erzinti. Žinau, kad tokie žodžiai originale vartojami, bet lietuviškai skamba visiškai nenatūraliai, labai norėjosi kitokio vertimo (jei autorė tiek kartų nebūtų kartojusi šio darinio, tai būtų buvę dar geriau).
Kitais metais turėtų pasirodyti filmas – It Ends with Us su Blake Lively pagrindiniame vaidmenyje.
Mano knygų pasaulis 