4.43. Alvydas Šlepikas ,,Mano vardas- Marytė”


alŠiaip jau mažai kreipiu dėmesį į knygų apdovanojimus ir mano skaitiniams jie įtakos nedaro. Tačiau šį kartą būtent tai, kad A. Šlepiko kūrinys tapo 2012-ųjų metų suaugusiųjų knyga, paskatino atkreipti dėmesį.

,,Mes dar juoksimės, dar ateis toks laikas, kai sužydės laukai, kai pasibaigs šitie baisūs laikai, mes dar juoksimės, tavo juokas, Marta, tavo nuostabus juokas dar taip skardės, kad girdėsis anapus upės, pro ašaras sako Eva. O pati netiki, tik žiūri į klaikiai švokščiančią juodą nuo sukrešusio kraujo burną. Net ne burną, tik plyšį be lūpų, tik žaizdą.
Ne… Eva, mano juoką… nužudė…” (40 psl)

Alvydas Šlepikas skaitytojus supažindina su ,,vilko vaikais”- vokiečių vaikais, gyvenusiais Rytprūsiuose, kuriuos jų tėvai siuntė anapus Nemuno, kur buvo duonos. Čia vaikai ir ėjo elgetauti, dirbti pas žmones dėl duonos kąsnio, o tuomet sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Vokietukės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia tragišką daugelio pabėgėlių likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje.

Apie šią istorijos dalį mažai ką težinojau, todėl buvo įdomu skaityti. Akys tekstu slydo lėtai, pasakojimo stilius lengvas, tačiau neprimityvus ir neprastas, sukėlęs pirmąsias emocijas jau vos ne pirmuosiuose puslapiuose. Ko jau ko, o įtaigumo šiai knygai netrūksta, veikėjai- savi ir kiekvieno, rodos, gaila, taip ir norisi, kad kiekvienam nusišypsotų laimė. Tačiau tai ne tas laikmetis, kad tokie lūkesčiai išsipildytų. Gyvenimas sunkus ir negailestingas, o įsivaizduoti, kaip per pusnis klaidžioja visai maža mergaitė ar berniukas (kad ir koks narsus ir pasiryžęs šeimai padėti būtų), yra sunku. Todėl mintyse dėkojau kiekvienam veikėjų sutiktam geradariui, kurie nepabijodavo padėti šiems likimo nuskriaustiems vaikams.

Tai knyga, kuriai daug žodžių nereikia. Tiesiog imkite ir skaitykite. Romanas nedidutis, pakaks vieno, na, daugiausiai dviejų (jei tik pajėgsite atsiplėšti) prisėdimų. Puiki knyga ir tikrai verta ,,metų knygos” apdovanojimo, nors iš nominuotųjų teskaičiau tik šią ir Pekino dienoraščius.

Advertisements

2 thoughts on “4.43. Alvydas Šlepikas ,,Mano vardas- Marytė”

  1. Šios knygos dar neskaičiau,bet perskaičiusi jūsų recenziją labai užsinorėjau šią knygą turėti savo knygų lentynoje;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s