Kai kada rinkdamasi knygą imuosi taktikos: jei prieš tai skaičiau neseniai namo parsineštą knygą, tai kitą renkuosi iš senbuvių. Tokiu būdu šįkart atėjo eilė kelerius metus lentynoje prastovėjusiai C. McCann knygai. Pamenu, ją įsigijau pažiūrėjusi filmą „The Walk“, pasakojantį apie 1974-aisiais metais tarp Pasaulio prekybos centro bokštų lynu perėjusį P. Petit. Šioje knygoje vienaip ar kitaip šmėžuoja būtent šis įvykis. Tačiau romano centre atsiduria ne lynu ėjusio jauno vyro, o kitų žmonių istorijos.
Kurį laiką atrodė, kad kiekviename skyriuje – visai tarpusavyje nesusiję pasakojimai. Tačiau po truputį vis labiau ėmė ryškėti sąsajos, kurių sulig kiekvienu skyriumi vis daugėjo. Vis dėlto ši knyga – ne vienas tų atvejų, kai ryšiai tarp personažų turi sukelti nuostabą, atskleisti kokią nors baisiai reikšmingą paslaptį, kaip nors netikėtai pasukti visą siužetą. Čia viskas apjungiama harmoningai, o pasakojimas toks, kad veiksmo mėgėjai vargiai ras už ko užsikabinti, tuo tarpu tie, kuriems patinka kasdienybės, buitiškumo pilnos, daugiau jausmu, o ne įvykių gausa paremtos istorijos, gali lygiai kaip ir aš suprasti, kad visai be reikalo ši knyga tiek laiko laukė savo eilės. Buvo gera skaityti. Puikiai išlaikytas balansas tarp liūdesio ir šviesos, neperspausta, atrodo, jei tik būtų tęsinys – skaityčiau ir toliau. Man tai – viena tų knygų, kurių žavumas slypi paprastume.
Nors „Apeirogoną“ jau buvau nusižiūrėjusi, tačiau tik prieš keletą dienų atradau, kad ją parašė tas pats C. McCann. Tad dabar jau nekyla abejonių, kad ateity ieškosiu ir minėtosios.
Mano knygų pasaulis 