7.4. Danutė Kalinauskaitė ,,Skersvėjų namai”

skersveju-namaiSuintriguota liaupsių tiek pačiai autorei, tiek ir naujausiai jos knygai, nutariau ir pati perskaityti ,,Skersvėjų namus”, kurią sudaro devynios novelės.

Pateiktos iš pažiūros kasdieninės situacijos, tačiau neverta apsigauti – tuojau atsiduriama praeities prisiminimuose, gilinamasi į egzistencinius klausimus ar aprašomi įvykiai, rodos, nesiderinantys su realiu pasauliu. Itin vaizdinga kalba, įdomūs apibūdinimai, nemažai dėmesio skiriama pojūčiams, platus žodynas. Nesunku nuspėti, kuo taip šios autorės kūryba gali žavėti.

Labiausiai patiko ,,Nekalčiausia archeologija” bei ,,Pakeleivė”. Pirmoji novelė – apie rastą pirkinių sąrašą, pagal kurį yra sukuriama visa istorija, kas šio sąrašo savininkas, kokie jo aplinkos žmonės ir t.t. Antroji – apie senutę, įlipusią į sustojusią pavėžėti mašiną, kurioje sėdi visa šeima. Kaip taikliai ir išraiškingai perteikiamas kiekvieno šeimos nario charakteris, visa toji atmosfera, kur viskas tarsi pulsavo nuo įtampos, kol galop sprogo. Tikras malonumas buvo jas skaityti.

Kitos sudomino mažiau, tačiau vienas kitas fragmentas įsiminė. Pavyzdžiui, pirmoji (,,Suvyniok ugnį į popierių”) pakliuvusi, sakyčiau laiku ir vietoje, kadangi tam tikri šios novelės fragmentai siejasi su mano mintimis. ,,Dryžuoti” gan pakeliantis nuotaiką, ypač su baldų rinkimųsi, ta prieštara tarp tvarkingo gyvenimo ir įsiveržusio giminaičio, kuris viską išjudina, o novelė tarsi trileriu tampa.

Kai kuriais aspektais ši knyga, jaučiu, buvo tiesiog ne mano tipo ir galbūt todėl nepavyksta man jos įvardinti tais epitetais, kurių gausu kitų, kalbančių apie šią knygą, atsiliepimuose, bet tai, ką radau ir kas man tiko bei patiko, vertinu .

6.60. Saulius Šaltenis ,,Proza”

46Iš tikrųjų, tai norėjau pagaliau perskaityti ,,Riešutų duoną”, apie kurią visi tiek kalba, o dar ir ekranizaciją giria. O kadangi šiame leidime (kaip ir kituose rastuose) buvo ne vien tik šis kūrinys (būtent ,,Prozoje” – dar viena apysaka ,,Duokiškis” bei kelios novelės), perskaičiau ir juos.

Tai viena tų knygų, apie kurias norisi trumpai parašyti vien todėl, kad neturiu ką pasakyti. Ne, knyga nėra visiškai bloga: kai kurie epizodai išliks dar kurį laiką atminty, bet bendrai tai buvo nuobodoka, dar ir nusivyliau, perskaičiusi ,,Riešutų duoną” – vyliausi, kad patiks, juk tiek rekomendacijų gavau ir iš žmonių, kurie mane, rodos, pažįsta, o galiausiai likau nieko nepešusi. Kūrinių temos gan standartinės, tradiciškos mūsų dažnam autoriui, nieko išsiskiriančio, ko nors, kas įstrigtų, neradau. Tiesa, rašymo stilius pasirodė panašus, kokį ir ,,Žydų karalaitės dienoraštyje” radau, tad atrodo, kad autorius metams bėgant išlaiko savąjį braižą.

Na, bent jau nebematysiu išplėstų akių, kai kas nors paklausęs, ar skaičiau ,,Riešutų duoną”, išgirs nebe neigiamą atsakymą. Filmą dėl bendro išprusimo irgi, spėju, vertėtų pamatyti.

Ekranizacija

1978-aisiais sukurtas A. Žebriūno režisuotas filmas ,,Riešutų duona” įvardijamas kaip pirmoji lietuvių tragikomedija. Jame vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Elvyra Piškinaitė, Antanas Šurna ir kiti.

6.31. Danutė Žilaitytė ,,Chrizantemų šviesa”

10018160A.jpg.330x330_q85Ši knyga – kaip ir ankstesnė, pasirinkta dėl iššūkio, kadangi tiko dar vienai asmeniškai man sudėtingai kategorijai – ,,knyga, kurios autoriaus inicialai tokie pat kaip tavo”. Vėlgi, pasirinkimas minimalus. Tačiau apsidžiaugiau, kad apskritai radau – buvo abejonių, kad tokių inicialų neturi nė vienas rašytojas.

O ši rašytoja išleidusi ne vieną knygą, viena iš jų – ,,Chrizantemų šviesa”, susidedanti iš daugybės trumpų novelių. Dar kartą įsitikinau, kad novelės – ne mano žanras. Nepaisant to, kad žaviuosi, kaip trumpu tekstu gebama perteikti mintį, skaitant nejaučiu didelio malonumo – juk, rodos, vos sudomina, tuoj ir baigiasi. Arba nutrūksta įdomiausiose vietose. Kai skaitydama romaną galiu su tais pačiais personažais gyventi dienų dienas. Novelės mano galvoje ilgai neišsilaiko.

,,Chrizantemų šviesoje” novelės pasakoja apie liūdinčius, pykstančius, besidžiaugiančius žmones, buitį, mirtį, meilę, Lietuvos istoriją. Daug raudonos ir geltonos spalvų, nors galima pamatyti ir kitas – dažniausiai sodrias spalvas. Ir daug gėlių.

6.18. Irvin D. Yalom ,,Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos”

0010328_irvin-d-yalom-meiles-budelis-ir-kitos-psichoterapines-istorijos_300Irvin D. Yalom iki šiol buvau aptarusi porąsyk. Šįsyk buvau priversta (na gal ne taip kategoriškai, bet visgi skaičiau ne todėl, kad norėjau, o todėl, kad reikėjo) perskaityti kurią nors jo knygą ir taip išėjo, kad ja tapo ,,Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos” – knyga, sudaryta iš keleto novelių, pasakojančių apie skirtingus pacientus bei individualią ir grupinę psichoterapiją.

Galvoju, kad Irvin D. Yalom grožinio pobūdžio literatūra yra vertinga tuo, kad parodo ne tik paradinę pusę. Išties neprastai pateikti terapeuto neigiami jausmai, susiję su tam tikrais pacientais ar jų savybėmis – juk jis irgi žmogus. Ir juk kiekvienas turime tam tikrus žmonių tipus ar jų savybes, kurių nepavyksta pamėgti, kad ir kaip nusiteiktume, jog ,,visokių žmonių būna, kiekvienas unikalus” ar pan. Šalia to, diskusijų nemažai gali sukelti ir tam tikri terapeuto veiksmai, kurie atrodo kaip etikos nukrypimai. Taip ir norisi klausti: kur toji riba, kai dar galima ir kai jau nebelabai? Kita vertus, jei nebūtų aštrumų, galbūt ir knygos ne tokios populiarios būtų?

O skaityti sekėsi dvejopai. Dėl turimo riboto laiko kiekio perskaityti šią knygą privalėjau skubėti, o čia dar tas tekstas ne taip ir lengvai buvo skaitomas, o dar ir nepasakyčiau, kad kiekviena istorija mane sudomino. Tad žiūrėdavau, kad skaitau, bet neskaitau (t.y. einu per žodžius, bet nesuprantu jų reikšmės), todėl vietomis grįždavau atgal, kad suvokčiau, apie ką yra rašoma, o vietomis nuspręsdavau, kad kaip bus, taip bus, ir skaitydavau toliau, pametusi vieną ar kitą pastraipą (dėl ,,skaitau, bet neskaitau” situacijos). Tačiau momentais kai kurios istorijos ir sudomindavo, o ir praktinių aspektų rasti galima, kas taip pat buvo įdomu ar bent jau smalsu.

Galiausiai padariau išvadą, kad bent porą mėnesių turiu pailsėti nuo visų psichologijų (ir čia pat suprantu, kad visiškai atsiriboti dėl tam tikrų priežasčių nepavyks), nes paskutiniu metu man šios srities jau gerokai per daug.

O knyga nebloga.

5.37. Romualdas Granauskas ,,Šventųjų gyvenimai”

Granauskas_sventuju gyvenimai R. Granausko ,,Šventųjų gyvenimai” žavi daug kuo. Tiek įdomiu pateikimu: mat tai novelių apysaka – žanras, kurio dar kaip ir neteko ,,čiupinėti”, bet dabar tokį perskaičiusi suvokčiau, kad tos knygos dar ir kaip noriu. Kai personažų istorijos – tarsi skirtingos, bet susijusios, nes kitų novelių tai vienas, tai kitas veikėjas praeina pro šalį, gyvena visai netoliese, o gal išnyra prisiminimuose. Panašiai, lyg skaitytume savo istoriją, tuomet savo kaimyno, tada žmogaus, gyvenančio kitoje gatvės pusėje ar kitame aukšte (o gal ir abiejų). Kiekvienas su savo kasdienybe, skauduliais, liūdesiu – o ko kito galima tikėtis, kai aprašomas toks liūdnas mūsų šaliai laikotarpis?

,,Nė trupinio nepakando nuo savo Kūčių stalo, atsigulė į lovą ir sausomis akimis vos ne iki pat ryto pražiūrėjo į palubės tamsą. Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. “

Išraiškingi personažai, įdomus rašymo stilius (nevengiama tarmiškų dialogų – o man visuomet patinka klausyti, kai žmonės kalba savo tarme), paprastos, tačiau įsimenančios kiekvieno veikėjo istorijos. Vienos daugiau, kitos mažiau, bet nebuvo nė vienos, kuri visai nepatiktų ar ko nors nepaliktų viduje.

Graži, jausminga knyga. O iki šiol berods tik ,,Gyvenimas po klevu” tebuvau skaičiusi mokyklos laikais. Teks pamažu pasitaisyti.

5.25. Genovaitė Bončkutė-Petronienė ,,Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete”

bonckute-petroniene-pas-kuniga-ir-detektyva-psichologo-kabinete-266x400Blizgantis ir dar nespėjęs nusitrinti aplankalas (didžioji dalis mano lankomos bibliotekos knygų yra su aplankalais) tiesiog kvietė mane atkreipti dėmesį į šią knygą. O turint omeny, kad paskutinįsyk pasiėmiau tris knygas vien tik perskaičiusi pavadinimą/pamačiusi autoriaus pavardę, knygos ėmimas dėl blizgančio aplankalo tikriausiai nebūtų nustebinęs net ir mano draugių. Visgi, šią ėmiau dėl to, kad knyga žadėjo kažką panašaus į I. Yalom pasakojimus.

Knygoje pateikiamos kelios novelės, kuriose pasakojama apie, anot anotacijos, įsimintiniausius autorės psichoterapijos atvejus. Veikėjai neišgalvoti, tik pakeistos kai kurios detalės, kad jie nebūtų realiame gyvenime atpažinti.

Pradžioje ėjosi lengvai, buvo ganėtinai įdomu, bet vis jaučiau, kad kažkas ne taip, kažkas man čia nepatinka ir ,,nekabina”. Tik kas – net pati negalėjau sau atsakyti. O vėliau jau ir aprašomi pacientai su savomis istorijomis atrodė vis nuobodesni. O galop ir atėjo supratimas, kas ten man nepatiko – rašymo stilius. Atrodo, kur čia problema: jis nėra koks nors buitiškas, bet šiuo atveju man kaip tik ir buvo per mažai jo. Gal per mažai žmonių savo gyvenime sutikau, bet vietomis jų iškalba mane stebino, jautėsi nemažai dirbtinumo, neapleido jausmas, kad ,,realybėje žmonės taip nekalba”. Na, ir man norėjosi kitokio žanro: kai tokios trumpos novelės, nespėdavau įsijausti būtent į tą žmogų, pajausti, kaip sudėtinga būdavo autorei kreipti juos reikiamu keliu.

Vis dėlto, pagirti irgi turiu už ką. Yra išties įdomių pastebėjimų, ne vienoje istorijoje radau kažką sau, būdavo, kad skaitau skaitau, o tuomet sustoju, pamąstau, galop vėl grįžtu prie knygos.

Ir gal net būtų buvę įdomiau, jei būčiau skaičiusi kad ir po novelę per dieną. Nes kai vienu prisėdimu pusę knygos perskaičiau, tos novelės ir jose išsakomos mintys ir problemos kažkiek atrodo panašios, o dar kiekvienąsyk nepamirštamas aprašymas to, kaip būdavo paprašoma leisti aprašyti vieno ar kito paciento terapiją savo novelėje (arba davimas ją perskaityti) atrodė net ir nereikalingas. Toks jausmas, kad nieko labiau paminėti verto toje istorijoje nebuvo?

Gal per daug negatyviai aš čia parašiau, bet iš esmės suknyga ir goodreads pažymėjau jai 3/5, taigi, vidutiniška pasirodė. Yra ir kas patiko, ir kas nepatiko. Kadangi plona, tai greit persiskaito – spėju greit ir užsimirš.

2.47. Guy de Maupassant ,,Mėnesiena”

Niekada nemokėjau plačiai išsakyti nuomonės apie novelių/apsakymų/apysakų/eilėraščių rinkinius, tad ir šis atsiliepimas bus neilgas (kas, jei pastebėjote, man ne itin būdinga 😀 ).

Jau senokai norėjau perskaityti ką nors iš Guy de Maupassant kūrybos, tad pasiėmiau nedidukę ,,Mėnesieną”- novelių rinkinį. Novelės gan skirtingos, aprašomos situacijos, gyvenimo nuotrupos pačios įvairiausios, tad nė kiek nenuobodžiavau ir nepastebėjau, kaip perskaičiau. Novelių esu skaičiusi ne per daugiausiai, bet galiu pasakyti, kas man jose patinka: tai, kad viskas, ką galima ištęsti iki kelių šimtų puslapių, sutalpinama į vos kelis. Ir į tuos

Guy de Maupassant

keletą puslapių sutalpinama pakankamai jausmų, kad skaitytojas galėtų kartu išgyventi. Tiesa, visgi negalėjau nepastebėti, kad daugumoje

novelių kas nors miršta. Veikėjai kovoja su ištikusiomis negandomis, nesvarbu, kas tai bebūtų: artimo mirtis, beprotiška meilė ar pan.

Man patiko. Būtų įdomu perskaityti kokį nors šio rašytojo romaną.