7.12. Catherynne M. Valente ,,Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes”

mergaitė,,Vaikai iš prigimties mėgsta keistenybes ir visko ieškoti, nes vaikystė yra ne kas kita, kaip kažko ieškojimas keistoje šalyje.”

Tai antroji dalis, pasakojanti apie Rugsėjės nuotykius. Ji vėl iš nuobodaus kasdienio gyvenimo patenka į Pasakų šalį, kur jos laukia nauji nuotykiai. Tik šįkart jai teks leistis į šalies požemius, kur yra visi pagrobti Pasakų šalies gyventojų bei pačios Rugsėjės šešėliai.

Šiek tiek kartosiuosi, bet vėlgi negaliu nepaminėti nuostabaus leidimo. Tiek viršelis, tiek viduje esančios iliustracijos yra vienas malonumas akims. Kaip ir anąsyk minėjau, ši serija gali patikti įvairaus amžiaus skaitytojams. Šioje dalyje įvairių rimtų (ar su humoru) pasvarstymų yra, sakyčiau, net ir daugiau.

,,Širdys yra paikos. Jos didelės, minkštos ir kupinos kvailų svajonių. Jos veržiasi rašyti poeziją ir svaičioja apie žmones, kurie to neverti. Būtent kaulai leidžiasi į keliones, kaunasi su pabaisomis ir klaupiasi prieš ką nors, kai to reikia. Kaulai atlieka visą darbą, kol širdis svajoja. Kaulai žino, ko tau reikia. Širdys moka tik norėti.”

Šioje dalyje dar labiau išryškėja ir pagrindinė veikėja, kuri tampa dar savarankiškesnė ir drąsesnė. Rugsėjė pagal savo amžių atrodo gan subrendusi, verkšlenimų irgi beveik nematyti, tik jos veržimasis į priekį vis nenuslūgsta. Amžinųjų vertybių puoselėjimas, tačiau išvengiama ryškios didaktikos, o tai taip pat atrodė patraukliai.

Rugsėjė kelyje sutinka daug naujų personažų, būdavo, kad ir pasimesdavau nuo jų įvairovės, o ką jau kalbėti apie tą mano amžinąją problemą (negebėjimą įsiminti vardus), kuri tokiais atvejais kiša koją. Ir pats siužetas iš esmės ir yra toks: Rugsėjė keliauja galutinio tikslo link, sutikdama įvairiausių gyventojų bei patirdama visą galybę iššūkių. Autorė, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje pabaigai palieka gan įdomų siužeto vingį, nors, kaip pastebėjau, nėra taip, kad būtų paliekama intriga, dėl kurios taip ir norisi čiupti kitą knygą, kad kuo greičiau išsiaiškinčiau, o kas bus toliau, kas yra visai gerai, kai trečiosios dalies nesu pasidėjusi prie šono. Bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas toliau bus.

Patinka, kaip ši autorė prieina paprastai prie rimtesnių temų ir puikiai laviruoja tarp fantastikos ir pasvarstymų bei pafilosofavimų įvairiais klausimais, kaip kūrybiškai ji žvelgia į savo kuriamą Pasakų šalį, kur kiekvienas personažas – vis kitoks, jau nekalbant apie pačios Pasakų šalies išdėstymą. Knygoje tiek visko daug, įvairiausių aprašymų, perėjimų iš vienos erdvės į kitą, kad pastebėdavau, jog turiu save stabdyti, kad suvokčiau ir galvoje logiškai sudėliočiau visus tuos perėjimus ir erdvių išdėstymus. Būtų įdomu pamatyti visą Pasakų šalies žemėlapį, kurį skaitant turėčiau šalia savęs ir vedžiočiau pirštu, žiūrėdama, kur dabar Rugsėjė pateko, nes dabar tokio bendro Pasakų šalies vaizdo ir nepavyko susidėlioti. Knyga reikalauja atidaus skaitymo – bent jau man tai ne toji knyga, kurią ,,vienas, du” ir perskaityti galima. Tikiu, kad vaikams šis romanas apskritai turėtų būti pilnas atradimų ir skatinantis įvairiausių klausimų atsiradimą.

Antroji dalis patiko kiek mažiau, bet čia vėlgi galėjo suveikti nebūtinai romano tam tikri aspektai (nes kuo daugiau rašau ir svarstau apie šią knygą, tuo daugiau gerų dalykų randu), o įvairūs šalutiniai niuansai, tiesiogiai su knyga nesusiję.

Na, ir pabaigai tikriausiai labiausiai prajuokinusi knygos vieta:

,,Ir apskritai, būti senmerge nėra blogai. Jų namuose visada yra gražių kačių ir dubenėlių su saldainiais.”

6.54. Rodney David Wingfield ,,Frosto žiema”

frosto_ziemaNetyčia sutapo, kad prisiruošiau rimčiau kibti į naujausią – penktąją – dalį apie detektyvą Frostą būtent tuomet, kai jau ir kai kurie Lietuvos miestai galėjo pasigirti pirmaisiais artėjančios žiemos požymiais. Atrodo, kad ir mane pačią ši tematika vis pasiveja (neseniai ,,Kalėdų giesmė” skaityta, dabar ,,Frosto žiema”), kad ir kaip kratyčiausi visos išankstinės Kalėdų ar žiemos manijos, kuri jau, rodos, paplito visur.

Iš esmės, kas skaitėte ankstesnes knygas apie Frostą, lengvai suprasite, ko tikėtis ir iš šios. Dingę ar nužudyti vaikai, prostitutės, lavonai randami nebūtinai gražiausiuose kampeliuose, Frostui darbų ir atsakomybių daugiau nei reikėtų, dar vis ant kulnų minantis viršininkas Maletas, kuriam svarbiau prestižas ir lėšų taupymas nei Frosto sveikata, bandymas išnarplioti nusikaltimus. Atrodo, visi čia lengvai pačiuožę, bet galbūt taip ir nutinka, kai vis pamatai absurdiško ir žiauraus pasaulio realybę, tuomet net ir sumuštinis, valgomas šalia lavono, nebeatrodo beprotiškai – greičiau jau smagiai ir ironiškai. Frostas vis dar nepraranda progos būti vulgarus, nors, rodos, ir jo kolegų galvose sukasi tos pačios mintys, vos tik į akiratį patenka kokia nors moteris. Laimei, pagaliau išryškėja nors vienas rimtesnis moters personažas. Taip pat Frostas vis dar nekenčia viršesnių kolegų (o pastarieji – jo), tad progai pasitaikius iš jų šaiposi ar kokį pokštą padaro. Dar, aišku, pagrindinis personažas negali neįsivelti į kokias baisybes, iš kurių, rodos, neįmanoma sausam išlipti. Ir veiksmas, veiksmas, veiksmas. Kuo labiau mažėja neperskaitytų puslapių, tuo jo daugiau, tad ir skaitymas gan smagus ir greitas, nepaisant nemenkos apimties.

Tik visgi neapleidžia jausmas, kad visa tai jau esu skaičiusi, ir autorius nieko, ko nebūčiau mačiusi ankstesnėse dalyse, naujausioje neparodo. Tačiau vis vien įdomu, apie ką bus paskutinė dalis, ir ar kažkas lemtingo įvyks jau pamiltiems personažams.

6.48. Vytautas Račickas ,,Nippė namie”

nippėNa, ir trečioji knyga apie mergaitę Nippę bei jos nuotykius. Šįkart knygoje ir detektyvo, ir trilerio yra. Dar stebino kai kuriose vietose autoriaus įžvalgumas, Nippės aštrus mąstymas, buvo momentų, kurie labai prajuokino. Nippę kankina tos pačios bėdos: ji vis dar myli savo mirusį tėtį, vis dar iki galo nesusitaiko, kad jos mama draugauja su Oskaru, mergaitės kaimynas Julius su ja elgiasi dviprasmiškai, o ji irgi neatsilieka nuo jo, nes tai nori su juo bendrauti, tai kaltina dėl visko, kas jai nutinka. Sapnai paįvairina turinį.

Tiesa, man pritrūko Oskaro siužetinės linijos. Juk antroje knygoje tiek kalbėta apie jį, o čia – tik trumpai, kelios užuominos. Ir dar toji jo dukra, kuri Nippei negera daro – kokie jos motyvai? Bet vargu, ar sužinosim, nes ketvirtos dalies nėra ir tikriausiai nebebus.

Šiaip šiuo metu išgyvenu keistą tarpsnį. Paprastai būna, kad kai apsikraunu darbais, tai labai noriu skaityti grožinę literatūrą. O dabar norisi visas turimas knygas, kad ir kokios jos bus ar nebus įdomios, nukišti į toliausią kampą. Tad ir Nippės trečią dalį skaičiau vien todėl, kad žinojau, jog reiks ją greitai grąžinti į biblioteką.

6.46. – 6.47. Vytautas Račickas ,,Jos vardas Nippė” ir ,,Nippė nori namo”

racickas-nipe Nippe_nori_namoIšties smagus atradimas – vaikiškos knygos, kai norisi kažko paprasto, šviesaus ir tuo pačiu įtraukiančio bei per vakarą perskaitymo. Taip lengvai ir buvo perskaitytos pora dalių apie Nippę (ateity bus skaitoma ir trečioji).

Tai knygos apie devynmetę Nippę, kuriai tenka susidurti su daug dilemų, mirus mylimam tėčiui. Skaitydama pirmąją dalį stebėjausi, kiek daug visko galima sudėti į tokią nedidelės apimties knygą ir kiek svarbios informacijos tikslinei šios serijos auditorijai yra pateikiama. Panaši informacija yra skleidžiama ir antrojoje dalyje, todėl skaitant ne vienas tikriausiai prisimins arba, jei iki tol tomis temomis niekas nebuvo kalbėję, išmoks, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nippė – protinga, įžvalgi mergaitė, todėl, jei pirmojoje knygoje viskas buvo dar tik palengva dėstoma, o pagrindinė veikėja dažniausiai užsiėmė fleitos grojimu bei plepėjimu su kaimynų berniuku, antrojoje atmosfera kiek tamsesnė bei detektyvinė linija atsiradusi.

Dar vertėtų tikriausiai atkreipti dėmesį, kad antroji knyga prasideda ten, kur baigėsi pirmoji, tad geriausia turėti visas dalis tam, kad kažkokiu būdu, kol gausite kitą dalį, neužmiršite, kas vyko prieš šiuo metu aprašomus įvykius.

Antroji dalis patiko gal kiek mažiau, tačiau visumoje džiaugiuosi prisiminusi apie šios trilogijos egzistavimą. Ir galvoju, kad vaikiškos knygos tinka tuomet, kai būna neskaitadieniai ir ranka nesitiesia nei prie vienos rimtos knygos.

6.45. Catherynne M. Valente ,,Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė”

mergaite-kuri-laiva-pasidare-ir-pasaku-sali-apiplauke-1,,Atrodo, ji iš tokių, kurie daug laiko praleidžia bibliotekose ir knygynuose, o tokie žmonės – patys geriausi.”

Dvylikametei Rugsėjei buvo taip nuobodu, kad net atskrido Žaliasis Vėjas ir nusinešė ją į Pasakų šalį. Taip prasideda mergaitės nuotykiai paslaptingoje, užburiančioje šalyje, kur yra fėjų, raganų, draugiškų plėšrūnų ir visa galybė dar kitokių personažų. Be abejo, kaip pasakoms būdinga, Rugsėjės laukia nemažai išbandymų, už kurių stovi visos šios istorijos blogiukė. Tačiau kelyje mergaitę saugo nauji sutikti draugai, su kuriais eiti tikslo link lengviau.

Kas užkliūva už akių pirmiausia? Žinoma, kad apipavidalinimas. Iliustracijos, nors ir nespalvotos, bet be galo žavios. Neretai nustodavau skaityti tam, kad įdėmiau apžiūrėčiau paveikslėlį. Simpatiški, linksmi, nenuobodūs. Viršelis ne ką mažiau patiko, kurio sodri tamsiai raudona primena rudeniškus lapus. Apskritai, šioje knygoje tiek daug rudens – lygiai kaip ir pas mus už lango. Mergaitės vardas Rugsėjė, kai kurie įvykiai irgi susiję su rudeniu. Belieka susikurti savo namuose rudenišką atmosferą – susisukti į pledą su arbatos puodeliu – ir persikelti į magišką pasaulį.

Ši knyga man pasirodė universali, lyg koks ,,Haris Poteris”, kuriuo žavisi tiek suaugę, tiek vaikai. Tad, jei tik patinka fantastinės pasakos, galite pabandyti persikelti ir į Pasakų šalį kartu su Rugsėje. Ir nesvarbu, ar jums dešimt, ar dvidešimt, ar penkiasdešimt. Skaityti įdomu, nuotykių daug, veiksmo tiek, kad tik spėji užsisvajoti, o jau žiūrėk – kažką praleidai ir reikia sugrįžti kelias eilutes atgal. Personažų, kurie pasitaiko Rugsėjės kelyje, išties nemažai, kiekvienas iš jų žavus ir išplėtotas tiek, kad norėtųsi ir pačiai juos išvysti. Knyga tinkama įvairiam amžiui gali būti ir dėl pateikiamų minčių: kai kurios iš jų gali praslysti vaikams nepastebimai, o ne vieną suaugusį ar vyresnį paauglį gali kaip tik priversti sustoti tam, kad pasimėgautų išsakytos minties įžvalgumu.

Pasakų šalis užburianti ir turinti viską, ko reikia tikrai pasakai: paslapčių, iššūkių, nuotykių, drąsią pagrindinę veikėją ir blogiukę Markizę, kuri prievarta ir žiaurumu gauna tai, ko jai norisi. Šalia to yra ir jautrus tokio Markizės elgesio paaiškinimas, kuris skamba realistiškai skaudžiai, o pabaigoje įvykiai pasisuka bent man netikėta linkme, tad pasidžiaugiau, kad ši knyga sugebėjo mane taip ,,pagauti”, kad nė nesusimąsčiau apie tokį variantą.

Aišku, kaip neretai būna, tai yra pirmoji dalis, tad, jei perskaitysite šią ir patiks, neišvengiamai ateities knygų sąrašas pasipildys dar keliomis knygomis. Man taip ir nutiko.

#nebaigtos skaityti Ally Condie ,,Kryžkelės”

ally-condie-knyga-kryzkelesTai pirmas tokio tipo įrašas mano tinklaraščio istorijoje. Norėtųsi tikėtis, kad ateity ir nebus jų daug. Retai palieku neužbaigtą knygą, kad ir kaip ji man patiktų ar nepatiktų. Bet visgi tokių knygų pasitaikė ir nusprendžiau, kad apie jas taip pat reiktų užsiminti. Taigi būtent tokia knyga ir tapo ,,Kryžkelės”, antroji ,,Parinktųjų” dalis. Apie pirmąją rašiau čia.

,,Parinktieji” man paliko gerą įspūdį, tad per daug negalvodama į namus parsinešiau ir likusias dvi dalis. Tačiau jau antrąją skaitydama pajutau, kad kažkas ne taip: netraukė ji manęs, norėjosi skaityti kitas knygas, atsiversdavau ir vėl po kelių lapų užversdavau. O galiausiai nutiko taip, kad suvokiau, jog reikia dėti tašką ir nebesivarginti. Juolab, kad mintis, jog dar bus trečia dalis, kurią, iš esmės, atrodytų reikia perskaityti, kad paaiškėtų pabaiga (o ir ,,jei dvi perskaičiau, tai reik ir trečiąją”), mane veikė ne taip jau teigiamai.

Tad įveikiau trečdalį. Norisi knygą pagirti už tai, kad buvo nuspręsta veiksmą padalinti į dvi erdves, todėl joje yra du pasakotojai. O tai įdomiau, nes, jei vienas ima erzinti, galima pailsėti, skaitant apie kitą. Na, nebent erzina abu, tada jau ir šis variantas nebepadeda. Skaitydama jaučiau tą nemalonų jausmą, kai skaičiau tik tam, kad skaityčiau, nė vienas veikėjų poveikis nesudomino, kai kurie aspektai erzino, o ir nejaučiau nei intrigos, nei noro sužinoti, kaip ten toliau viskas pasisuks. Supratau ir tai, kad greičiausiai man reikia dėti tašką apskritai panašios tematikos knygoms. Žinoma, tai nėra identiška ar itin daug panašumų turinti knyga kad ir su tomis pačiomis ,,Bado žaidynėmis”, bet visgi ,,rėmai”, kurie būdingi daugeliui YA distopinių knygų, yra tai, kas sugebėjo gan greitai pabosti.

6.37. Ally Condie ,,Parinktieji”

parinktiejiKadangi namie turiu tiek pirmą, tiek antrą dalį, galvojau, perskaičiusi abi ir aptarsiu iš karto, bet nesugalvojau kol kas, ar tikrai norėsiu iš karto antrą dalį skaityti, ar darysiu pertrauką ir skaitysiu kurią kitą.

Parinktųjų centre – septyniolikametė Kasija, kuri sulaukia savo Parinkimo pokylio, kurio metu sužino, su kuo susituoks, kai sukaks dvidešimt vieneri metai. Jos nustebimui, pora tampa Ksanderis – geriausias vaikystės draugas, kurį ji geriausiai pažįsta. Tačiau džiaugtis tenka neilgai – grįžusi namo ir įdėjusi mikroschemą į terminalą, mergina pamato ne Ksanderio, o kito pažįstamo vaikino Kajaus veidą. Netrukus išaiškėja, kad tai tebuvo sistemos klaida, tačiau Kasija jau apimta smalsumo – ypač, kai sužino, kad Kajus yra atstumtasis ir niekad negalės turėti poros. Mergina vis labiau ima pažinti sistemos klaidą ir kelti klausimus apie tai, kodėl viskas šioje visuomenėje vyksta būtent taip.

Visuomenėje, kurioje gyvena Kasija, yra įprasta septyniolikos gauti porą, atrinktą sistemos (nes tik taip bus užtikrinta, kad gims genetiškai sveiki palikuonys). Lygiai taip pat įprasta kaip ir žinojimas, kad mirsi per savo 80-ąjį gimtadienį. Tai – tik nežymi dalis viso to, kas vyksta jų gyvenime. Jie visuomet yra stebimi, už pažeidimus – baudžiami, konfliktų nebūna, nes žmonės pripratę kuo mažiau klausinėti, o ypač – neuždavinėti klausimų, kurie galėtų atrodyti nemandagūs ar nepriimtini. Ką kuris žmogus dirbs, nutaria valdžia. Ką valgys ir kiek – vėlgi valdžia. Jokių valgymų iš kito lėkštės ar dalijimųsi (pralinksmino šis faktas), netgi negalima žmogui peržengti ne savo namų slenksčio. Pokalbiai – ramūs, lydimi šnabždesių, kurie būtų girdimi tik tam, kuriam sako, ir neišgirstų atitinkami pareigūnai, kurių knibžda visur, kur tik pasisuksi. Aplinka ir buitis išvalyta nuo to, kas kadaise kėlė per daug netvarkos, sąmyšio ir chaoso. Dabar visi faini, besišypsantys, nesergantys ir… Laimingi?

Personažai – gan tipiški. Daugiausiai galima sužinoti apie Kasiją, kadangi viskas pateikiama būtent iš jos pusės. Ksanderis pateikiamas blankiai – lyg ir drąsus, lyg ir geras, patikimas draugas, o daugiau, rodos, nesigilinama. Kajus šioje knygoje išlieka paslaptingas, pateikiama užuominų apie tai, kaip jis gyveno iki tol, kol apsigyveno Kasijos kaimynystėje, tačiau tikriausiai intriga paliekama, kad norėtųsi skaityti ir kitas dalis. Dar, be abejo, Kasija gyvena tobuloje šeimoje (nes kaipgi kitaip). Tiesa, lietuvišką vertimą skaitydama galvojau, kad labai jau neoriginalu pagrindinių personažų vardus parinkti iš tos pačios raidės, bet originale jų vardai prasideda iš skirtingų raidžių, tik tariant girdima K raidė.

Siužetas vystomas lėtokai, nieko ypatingo šioje dalyje nevyksta išskyrus pabaigą, kur neabejotinai reikia palikti intrigos. Tačiau lėtumas ir tai, kad mažai kas vyko, šiuo atveju man tiko ir patiko. Galėjau susipažinti ir įsigilinti į visą sistemą, kaip kas veikia, nes pasaulis apgalvotas ir pateiktas gan vaizdingai. Taip pat galima susipažinti su personažais, jų charakteriais, svarstyti, ko ateity iš jų būtų galima tikėtis. Išryškėja meilės trikampis, jau yra abejonių užuomazgos dėl jausmų ir abiems sakymo myliu, banalokų dialogų irgi buvo, bet dar ne tiek daug, kad peržengtų tą ribą, kai jau norisi, kad visus kur nors išvežtų, išskirtų ir galėtų jie sau virkauti dėl nelaimingos meilės už knygos ribų.

Skaitoma greitai ir lengvai, tikiu, kad, galėdama mėgautis visiška tyla, ją būčiau perskaičiusi ir per pusdienį. Nors turiniui ir vertinimui įtakos nedarantis, bet malonus akiai visų trijų viršelių pasirinkimas – man jie labai gražūs, minimalistiniai ir susiję su siužetu.

Aišku, anotacijoje nepamirštama paminėti, kad knyga lyginama su ,,Bado žaidynių” ir ,,Saulėlydžio” sagomis. Galvoju, kad su tokiais lyginimais vargu ar bereikia kovoti – juk abi sagos, kad ir kaip jas vertintų, išties sėkmingos ir padariusios įtaką tam, kad po jų pasipiltų visa krūva panašių skaitinių. Tačiau panašumą su ,,Saulėlydžiu” galima įžvelgti tikriausiai tik dėl to, kad centre – meilės trikampis, o su ,,Bado žaidynėmis” – nes tai distopinė knyga, t.p. meilės trikampio nariai turi panašumų su analogais minėtoje trilogijoje, o kitose dalyse, spėju, veikėjai sukils prieš sistemą, kas vėlgi bus kaip panašumas. Pats turinys bent pirmojoje dalyje nepanašus nei į vieną, nei į kitą. Skaičiau, kad daug kam Parinktųjų visuomenė panašesnė į pateikiamą romane ,,Siuntėjas”, bet pastaroji knyga mano akiratyje buvo pernelyg seniai, kad prisiminčiau jos turinį.

Apibendrinant, pirma dalis paliko gerą įspūdį. Atpalaiduojanti, įtraukianti, paliekanti intrigą. Norėtųsi, kad tokios būtų ir kitos.

Yra sakančių, kad filmas bus, nes teises nusipirko viena kino studija. Bet daugiau nieko konkretaus nepaskelbta.