6.21. Romualdas Granauskas ,,Trečias gyvenimas“

trecias-gyvenimas_z1Knygoje pateikiama apysaka ,,Trečias gyvenimas“ bei esė ,,Žodžio paglostymas“. Ši autobiografinė knyga buvo nominuota 2015-ųjų metų knygos rinkimuose.

,, Trečias gyvenimas“ kalba apie Romualdo vaikystę ir jaunystę. Daug dėmesio skiriama knygoms, skaitymui – būtent apie tai sukosi jaunojo Romualdo gyvenimas.

,,… be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: ,,Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?” Tas ir yra, kad negali palaukti, – jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.“

Ir gražiai jis apie jas rašo. Netrukus šalia skaitymo atsiranda ir kūryba – pirmasis bandymas rašyti romaną, eilėraščius, kito žanro kūrinius. Mėginimai, lapų plėšymai, slėpimai su slaptu noru, kad vis dėlto kas nors tuos rašinėlius rastų, pyktis dėl pirmosios kritikos ir tikėjimas, kad vieną dieną pavyks parašyti itin gerai, kad bus įvertintas. Atrodė, kad pavyko išties neblogai perteikti aprašomo amžiaus berniuko (vėliau – paauglio) mintis, išgyvenimus. Dažnai naivios, tačiau tuo pačiu – ir protingos, įžvalgios mintys.

Žinoma, šalia to ne ką mažiau svarbus yra ir aprašomas laikotarpis. Juk ir apysakos pavadinimas yra būtent apie tą slaptąjį – trečią – gyvenimą, kuris vyksta šnabždantis, pasakant pusę sakinio ar netyčia žodį kitą išsitariant, susibūriant į būrelius ir slapta nuo viską girdinčių vaikų kažką kalbantis. Kokie kiti du gyvenimai? Pirmasis – tai tas, kurį matome: kaip žmonės dirba, vaikšto, o antrasis – tai tas, apie kurį girdime: kai susirenka moterys, vyrai laisvesnę minutėlę ar pavakariais, nudirbus visus darbus, ir kalbasi apie tai, kaip sekasi vaikus auginti, kiek darbo padaryta ir kiek likę ir t.t. Taiklus man pasirodė šis išskirstymas. Liūdnas laikotarpis, kuris vaiko akimis tampa kiek šviesesnis, nes jis nesijaudina tiek dėl suplyšusių batų kiek mama, jam suplyšęs švarkas atrodo gėdingas ne dėl jo būklės, o todėl, kad mama, perdarydama jį iš moteriško, neperkėlė sagų į kitą pusę, tad baisu, kad kas nepradėtų juoktis. Kažkokia paslaptis kaimyniniame name intriguoja, kai tiems, kas apie tai žino, kelia baimę. Užtat kokios šviesios tos akimirkos, kai gali sau leisti skaityti knygą, galvoti apie tai, kad būtinai turi įsimylėti kokią mergaitę – nes tik turint objektą galima parašyti eilėraštį apie meilę, kai yra šalia įkvepiantys mokytojai, su džiaugsmu net per šalčiausias dienas praleidžiama kelyje namai – mokykla – biblioteka – namai, kai svajonių turima tiek daug ir visos jos tokios įkvepiančios ir nesugriaunamos jokių tikro gyvenimo negandų…

,,… prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi?
Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės… Ir tiki, kad viskas išsipildys.“

Rodos, toks paprastas rašymo stilius, jokių bereikalingų sakinių ar aprašymų, o siužetas – lyg paprasta kasdienybė, kur vietos palikta tiek juokui, tiek ašaros nuriedėjimui. Paskutinį sakinį perskaičius taip ir norisi klausti: o kaip toliau sekėsi jiems? Romualdui, jo mamai ir tai mielai karvutei, kuri vos per kelis puslapius tapo neatskiriama šeimos dalimi.

,,Žodžio paglostymas“ – esė, kurioje pagrindinė tema – mūsų kalba. Daug gražių minčių apie tai, kaip turime saugoti ir branginti savo kalbą, niekuomet neišsižadėti savo tarmės (asmeniškai man labai gražu, kai žmonės šneka tarmiškai). Pastebima, kaip televizijoje tiek laidų vedėjai ar dalyviai, politikai vartoja kalbos kultūros klaidomis pripažintus klaidingus išsireiškimus ar žodžius. Laiku perskaičiau šią esė, nes kaip tik vakar viena ausimi klausydama vienos televizijos laidos stebėjausi, kai buvo kalbama apie lobsterius ar kirčiuojama ne taip, kaip reiktų. Jau nekalbant apie internete skleidžiamos informacijos pateikimą, kuris neretai būna parašytas taip, kad nejučia imi galvoti: ar tikrai tie žmonės verti savo diplomų (jei tokius apskritai turi), jei nesugeba suregzti rišlaus sakinio?

Ir dar atkreipė dėmesį į žodį, kurį pati mėgstu vartoti, bet nuo šiol reiks vengti – ,,pakankamai“.

Patinka man R. Granauskas. Ir ši knyga – ne išimtis.

Reklama

5.38. Mikalojus Vilutis ,,Sriuba“

sriubaTai antrasis M. Vilučio, kuris geriau žinomas kaip dailininkas, esė rinkinys. Pirmasis vadinosi ,,Tortas“, o dabar yra patiekiama ,,Sriuba“. Apie šį asmenį sužinojau per Tyto Albos naujų lietuvių autorių knygų 2014 – 2015 m. Ruduo – žiema pristatymą. Pati taip ir neprisiruošiau parašyti savo įspūdžių (o jų turėjau išties daug, tad gaila, kad tuo momentu jie nenugulė rašymo forma niekur), tačiau apie tai gražiai parašyta čia ir čia. Ir belieka tik pridurti, kad didžiausia žvaigžde tapo Mikalojus Vilutis – iš vienos pusės, iškrintantis iš konteksto (pradedant ,,madingu“ vėlavimu, baigiant pasisakymais, kur visi juokdavosi, o jis sakydavo, kad nėr ko čia juoktis, nes jis rimtai šneka), iš kitos – būtent tuo ir įdomus: kad nebijo būti kitoks, kad pasisakymai gali būti sutikti juoku vien todėl, jog tai taip įžvalgu, kad net kažkam gali atrodyti nejauku. Taigi, pagalvojau, kad būtinai turiu susipažinti su jo kūryba.

– Sakyk, o Žmogėdra, kokio rojaus norėtum?
– Mano Dieve, norėčiau rojaus, kuriame būtų daug žmonių, kad galėčiau juos valgyti.
– Gyvenai teisingai, taip, kaip mano duota prigimtis liepė tau. Sukursiu tau rojų, o Žmogėdra, kur bus daug skanių ir maistingų žmonių. Sotus būsi ir laimingas.
Pavyzdžiu paėmiau žmogėdrą todėl, kad jie yra tikrieji žmonės, nes Feuerbachas (jei neklystu) teigė, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Aš valgau košę.

O jo kūrybą galima būtų apibūdinti trumpai: gyvenimas pagal M. Vilutį. Arba M. Vilučio gyvenimo filosofija. Nes būtent apie gyvenimą jis ir kalba. Apie Dievą, rojų, pragarą, kančią, žmones, jų tariamą pasiaukojimą dėl kitų, egoizmą, stereotipus, (ne)norą išsiskirti iš kitų. Pasikartosiu su žodžiu ,,įžvalgu“, bet iš tiesų įžvalgumo netrūksta ne tik jam kalbant, bet ir šiose esė. Kai paliečiami būtent tie gyvenimo momentai, apie kuriuos, rodos, tik pasąmonėj suvokdavau (tiksliau ne tai, kad juos, o kokios emocijos ir nuomonės kyla, kurias paslepiu, nes juk tai taip nepriimtina!). Beje, tas žodis filosofija apima ir tai, kad jis ne tik savo požiūrį į įvairius gyvenimo aspektus aprašo, bet ir pamini ne vieną didį filosofą, aiškina, su kurio mintimis sutinka, o su kurio ne, arba tiesiog kaip jas interpretuoja. Iš tikrųjų, jo paties citatų pasirankiojau nemažai, o vietomis net stabdžiau save, nes kitaip ištisus puslapius būčiau nusirašiusi.

– Artėja mano gimimo diena, – kalba žmogus. – Teks sukviesti ėdrius draugus ir surengti jiems puotą. Vargas man.
– Artėja mūsų draugo gimimo diena, – kalba žmonės. – Reiks eiti į puotą ir septynias valandas sėdėti už stalo. Vargas mums.
Gebėjimas gadinti sau ir kitiems gyvenimą yra vienas esminių gebėjimų, Dievo duotų žmogui.

Pamąstymui tikrai yra vietos. O dar ir juokingų dialogų ar situacijų netrūksta. Tik štai perskaičiusi ir pradėjusi juoktis vis susimąstau: o gal jis čia visiškai rimtai? Kodėl man juokinga? Bet gal dėl to ir juokinga, kad mūsų gyvenimas tragikomiškas. Na, ir galop, jo knygelėje galima rasti jo paties, kaip dailininko, grafiko darbų.

– Dieve, kas yra pasaulis ir kam Tu jį sukūrei? Ir gyvenimas kam?
– Ne tavo reikalas.

Tik patarimas iš mano pusės: skaitykite po truputį. Nes kai skaičiau su ilgais prisėdimais, tai gaudavosi taip, kad vietomis ir pabėgdavo tekstas, o mintys likdavo neužfiksuotos.

4.41. Vaiva Grainytė ,,Pekino dienoraščiai“

pekino-dienorasciai-4ff716155e7a0Tai nėra knyga apie turistės įspūdžius lankant tolimąją Kiniją. Vaiva Grainytė ten buvo maždaug metus, lankė ne tik žinomas vietas, bet ir turistų nepramintus užkaborius, domėjosi kinų kultūra, prisiminė studentišką gyvenimą (kadangi gyveno studentų bendrabutyje) bei gilinosi į nesuprantamą kinų kalbą: mokėsi ne tik kalbėti, bet ir rašyti, skaityti. Taigi, šioje knygoje galima perskaityti ne tik susižavėjimo šūksnius, bet ir pakankamai realistišką vertinimą, kai net tos vietos, kurios pirmąją dieną atrodė įspūdingai, labai greitai telieka visiškai neįsimintinomis. Kadangi ji bendravo ne tik su kinais, buvo proga iš arčiau pažinti ir kitų tautybių atstovus. Pati apie Kiniją žinojau labai mažai, todėl ši knyga buvo naudinga ir pažintiniu požiūriu. Labai man patiko ir autorės rašymo stilius: viskas pateikiama, kaip sako ir pavadinimas, dienoraščio forma, kalba išraiškinga, šmaikšti, vietomis ironiška. Jei dar būtų įdėta nuotraukų, iš viso būčiau patenkinta.

Rekomenduoju knygų apie keliones mylėtojams ir tiems, kurie nori Kiniją pažinti kiek iš arčiau.