5.28. Marcelijus Martinaitis ,,Mes gyvenome”

Martinaitis-Mes-gyvenome,,Matyt, yra tokie gyvenimo, būties elementai, iš kurių susideda asmuo, asmenybė. Svarbiausios yra tos vietos, kur pirmą kartą praregėjai, išgirdai, supratai, įsiminei. Štai kodėl visą gyvenimą bent mintimis vis grįžtama ir grįžtama į savo jau nesamą gimtinę.”

Marcelijus Martinaitis mirė 2013-ųjų balandžio 5-ąją. Tačiau tikiu, jo vardas skambės dar ne vienerius metus. Iki šiol buvau skaičiusi tik keletą Kukučio baladžių, tačiau jau ilgą laiką norėjau perskaityti ir šiuos biografinius užrašus.

Autorius aprašo savo vaikystę ir paauglystę, karts nuo karto šį bei tą palygindamas su dabartiniais laikais. Knygą skaityti norėjosi lėtai, su pasimėgavimu: patiko man rašymo stilius, viskas taip, rodos, nuoširdžiai ir šiltai aprašoma. Pati esu gimusi 1993-aisiais, taigi, esu visiškas nepriklausomybės vaikas, tačiau skaitant ,,Mes gyvename”, nejučia pati prisimindavau tas vėjavaikiškas ankstyvos vaikystės dienas, kai vasaras leisdavau kaime: šienapjūtę, kai pati, lygiai kaip ir M. Martinaitis, būdavau pasodinta kur nors ant paklodės, o tuo tarpu suaugę šienaudavo; šieno kupetas, po kurias taip mėgdavome landžioti; vakarus, kai visi susirinkdavo prie bendro stalo (tik dėl šių vakarų ir žinau, ką iš tiesų reiškia vakarienė, kai visi prie bendro stalo)… Autorius, pasakodamas apie savo vaikystę ir paauglystę, negaili gražių žodžių: nepaisant to, kiek jam ir jo šeimai teko patirti dėl rusų, vokiečių, o galop vėl grįžusių rusų, jis suranda tiek daug gero ir gražaus papasakoti.

Kažką jau buvau girdėjusi iš pasakojimų, kažką dar ir pamatyti suspėjau, kažką tik nuspėjau, bet nepaisant to, skaityti buvo įdomu viską. O jei dar kokį tarmišką žodį, kurį ir aš nesyk esu girdėjusi, perskaitydavau, tai iš viso ūpą pakeldavo.

Susimąstyti skatina ir autoriaus samprotavimai apie dabartį: nykstančias tradicijas, besikeičiančias vertybes, santykius, vartotojiškumą ir kt. Kiek teisybės, įžvalgų juose yra, taip ir norėdavo skaitant linksėti galvą.

,,Patinka būti vienam vakaro prieblandoje, nepažintam gatvėje, kelionėje, žmonių minioje, prie knygos, darbuojantis su įrankiais, ko nors laukiant ar ką nors stebint.”

Patiko, kad buvo išlaikyta pusiausvyra. Nesusikoncentruojama į tik blogus arba tik gerus dalykus. Jei jau pasakoja apie kurį nors liūdnesnį ar žiauresnį įvykį, tai žiūrėk, tuoj pat įterpia ir ką nors linksmesnio iš tų dienų. Yra ir M. Martinaičio eilėraščių ar jų ištraukų, o skyriai suskirstyti pagal tematiką. Taip skyrelis po skyrelio ir nepajutau, kad knygos nebėra. Viso labo 220 psl turinti knyga sukėlė tiek prisiminimų ir minčių, kiek išties nesitikėjau prieš ją imdama.

Puiki. Su malonumu po kiek laiko atsiversčiau ir darsyk bei džiaugčiausi, jei kada nors atsidurtų mano knygų lentynoje.

2.55. Albert Camus ,,Užrašų knygelės I (1935 – 1942)”

Tai ką, grįžtu prie knygų, kurias esu pradėjusi, bet kuriam laikui buvau atidėjusi į šalį. Šiandien užbaigiau skaityti šią knygą. Tai- ne romanas, tai A. Camus mintys iš kadaise jo rašytų sąsiuvinių.

Sąsiuviniuose rašytojas aprašo kilusias kūrybines mintis, įspūdžius, savo požiūrį įvairiais klausimais. Buvo tikrai įdomu skaityti ir stebėti, kaip pamažu ateidavo mintys apie kokį nors būsimo kūrinio fragmentą,  dialogą, veikėjus, jų charakterius. Nemažai yra nuorodų į jo knygas, kai kurios užuominos padidino norą perskaityti daugiau A. Camus kūrybos. Vos perskaičiusi pirmą puslapį galima pastebėti, kad jis turi rašytojo talentą. Viskas meniška, žavu, vaizdinga. Šie sąsiuviniai- tikras lobis, nes juose šitiek daug gražių minčių, pafilosofavimų. Rekomenduoju visiems A. Camus mėgėjams.

Albert Camus

Citatos:

Turtuoliams dangus, gautas kaip priedas prie žemiškų gėrybių, atrodo savaime suprantamas dalykas. Beturčiams jis vėl atgauna jam būdingą begalinės malonės prasmę. (7 psl.)

…beveik neįmanoma žiūrėti į laikrodžio rodyklę- nežmoniškai prailgsta ir kelia neviltį.(18 psl.)

Norint būti laimingam, reikia laiko, daug laiko. Juk laimė- tai dar ir didžiulė kantrybė. O laiką iš mūsų vagia pinigų poreikis. Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam, jeigu esi to vertas. (76 psl.)

  Du bičiuliai neregiai išeina į gatvę naktį tarp pirmos ir ketvirtos. Jie tikri, kad nieko nesutiks. Užkliuvę už žibinto, gali į valias pasijuokti. Juokiasi. O dieną jiems juoktis trukdo kitų žmonių gailestis.
  ,,Rašyti,- sako vienas.- Bet juk tai niekam neįdomu. Knygoje domina tik jaudinantys gyvenimai. O mūsų gyvenime nėra nieko jaudinančio.” (92 psl.)

Merdinčio Jarry, paklausto, ko jis pageidautų, istorija: ,,Dantų krapštiklio.” Jam padavė, jis įsikišo jį į burną ir mirė patenkintas. O varge, iš jos juokiamasi, ir niekas neįžiūri joje siaubingos pamokos. Ne daugiau nei dantų krapštiklio, tik dantų krapštiklio- tiek ir tevertas tas jaudinantis gyvenimas. (137 psl.)