10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.

Reklama

10.1. Lesley-Ann Jones „Freddie Mercury. Visa biografija“

Turiu ne taip ir mažai mėgstamų atlikėjų ar grupių, tačiau jau kurį laiką apsiriboju tik dainomis, t.y. labai retais atvejais pasidomiu jų asmeniniais gyvenimais, karjeros ypatumais, galbūt kiek dažniau – istorijomis, kurios slypi po konkrečia daina.  Tikriausiai net nėra tokios grupės, kurios visų narių vardus būčiau įsiminusi, nesvarbu, kad esu jų klausiusi šimtus ar tūkstančius kartų. Iki šiol daugiausiai žinojau apie Amy Winehouse, tam įtakos turėjo prieš keletą metų pasirodęs dokumentinis filmas. Apie Freddie Mercury daugiau sužinoti irgi paskatino filmas, tiesa, vaidybinis, pasirodęs pernai antroje metų pusėje, susilaukęs didelio populiarumo ir Lietuvoje. Į filmą ėjau žinodama vos kelis sausus faktus, Queen muzika buvo žinoma, tiesa, ne taip gerai išnarstyta kaip mėgstu (t.y. nesu perklausiusi visų jų albumų), bet kelios dainos karts nuo karto būdavo įsijungiamos. Tiek prieš eidama į kiną, tiek po jo skaičiau ar girdėjau ne vieną nuomonę apie iškraipytus faktus, tad, žinoma, kilo noras išsiaiškinti šį tą daugiau apie F. Mercury ir Queen.

Biografijos autorė, turinti nemenką žurnalistės patirtį, atliko visai išsamų darbą, rašydama knygą rėmėsi įvairiais rašytiniais šaltiniais, kalbino F. Mercury pažinojusius žmones. Patiko tai, kad pateikiamas jo gyvenimas nuo pat vaikystės iki mirties, nesikoncentruojama į siaurą sritį, dėmesys skiriama jo šeimai, asmenims, kurie jį lydėjo įvairiais gyvenimo etapais, grupės Queen veiklai. Nors centre – pats F. Mercury, bet neblogą vaizdą galima susidaryti ir apie kitus grupės narius. Įdomu buvo skaityti apie jų kūrybinį procesą, koncertus, kaip vykdavo įrašinėjimai, kiek (ne-)sutardavo dėl muzikos ir tai, kas vykdavo užkulisiuose. Skaitant apie kiekvienos dainos, kuri buvo paminėta, atsiradimą, taip ir norėdavosi tuoj pat ją susirasti ir perklausyti (nepriklausomai nuo to, ar ją jau žinojau, ar ne). Ir iš tikrųjų, nusprendusi padėti knygą kitai dienai, įsijungdavau youtube ir ieškodavau įrašų iš įvairių koncertų, tuomet jau tekdavo kovoti su „dar vienas įrašas ir eisiu miegoti“ pažadu. Apskritai, labai realistiškas grupės karjeros vaizdinys sukuriamas biografijoje: kalbama apie tai, kiek laiko, pastangų reikėjo, kol juos pastebėjo ir jais patikėjo, apie grupės pakilimus ir nuosmukius. Jei filme buvo vaikomasi saldžių daugumai muzikinių filmų būdingų banalių „atsitiktinumų“, tai knygoje galima įvardinti gal vieną kitą įvykį kaip atsidūrimą vietoje ir laiku, bet vis vien galop viskas sueidavo į tai, kad ne tik talentas, bet ir daugybė įdėto darbo buvo jų stiprybė. Be abejo, skiriama nemažai skyrių ir F. Mercury asmeniniam gyvenimui, jo draugystėms bei pasirinkimams, vienatvei, silpnybėms, yra įdėta nemažai nuotraukų iš skirtingų laikmečių. Galiu tvirtinti, kad perskaičius šią biografiją susidėlioja vientisas, gan platus vaizdas apie grupę ir jos lyderį. Tiesa, šioje vietoje dar norisi atkreipti dėmesį į tai, kad autorė nevengė parodyti kelių pasakojimo pusių, t.y. kad nebūtinai viskas yra teisybė, nes vieni įvardindavo vienokią „tiesą“, o kiti kitokią kalbėdami tuo pačiu klausimu, ir kad kaip buvo iš tiesų žino tik Freddie ir tie žmonės, kurie patys dalyvavo aprašomame įvykyje. Tai, kad pasakotojas nevaizduoja visažinio, man atrodo privalumas, kai kalbame apie knygą, skirtą jau mirusio žmogaus gyvenimui aptarti.

Tik gaila, kad knygos leidimas toks vargingas. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau nors pusę tiek klaidų tekste, kiek jų yra šioje biografijoje. Kai pradžioje akys vis užkliūdavo už kokios nesąmonės (netaisyklingo linksnio, nesuprantamos žodžių tvarkos sakinyje), galvojau, gal tik laikinai čia, bet klaidų visiškai nemažėjo, toks jausmas, kad niekieno nepatikrintas ir neredaguotas vertimas nukeliavo tiesiai į spaustuvę. Neužbaigti sakiniai, nukąstos žodžių galūnės, praleistos raidės, neaiškūs vertimai – to tikrai netrūko. Dar man užkliuvo pavardžių, grupių lietuvinimas. Kai kuriuose puslapiuose pavardžių buvo tiek, kad užėmė gal trečdalį viso teksto, bet įdomiausia tai, kad leidžiant knygą buvo nuspręsta rašyti ne tik angliškus, bet ir sulietuvintus vardus. Vertimas/sulietuvinimas pateikiamas pačiame tekste, skliaustuose šalia originalo (arba atvirkščiai, nes tvarkos šiuo klausimu irgi nebuvo). Kai kur to atsisakyta (bet gal tais atvejais, jei jau prieš tai buvo pateiktas originalas šalia), tačiau rezultatas toks, kad minėtu atveju, kai vardijama tikrai daug pavardžių, vertimai/originalai šalia prideda tik dar daugiau chaoso tekstui. Ypač kai ir taip gan sudėtinga skaityti tuos puslapius, kuriuose įvardijama daug asmenų, kadangi reikia suprasti, apie ką čia tokius kalba, kurie iš paminėtųjų svarbūs ir verti įsiminimo, o kuriuos galiu praleisti be didesnio įsigilinimo. Tai kažkaip ir liūdna, kad rimčiausia lietuviškai kada nors pasirodžiusi F. Mercury biografija yra taip nekokybiškai išleista.

Skaitydama stebėjausi, kad tiek daug jiems pavyko nuveikti per ne tiek ir daug (lyginant su kitomis grupėmis) laiko, sunku įsivaizduoti, kaip sutilpo į tiek metų daugybė aprašytų nutikimų, koncertų, albumų ir asmeninio gyvenimo peripetijų. Spalvingas gyvenimas, Queen’ų įtaką muzikai, prasidėjusiai video klipų erai (skyriai apie tai įtraukė, kadangi iki tol nelabai kažkokios informacijos buvau skaičiusi), gerbėjams – tai tik kelios papildomos temos šalia pagrindinių, dėl kurių skaitymas tampa dar įdomesnis. Knygoje kalbama ne tik apie atlikėją bei grupę, bet ir tai, kas vyko aplink, autorė stengėsi pažiūrėti ir plačiau, tokiu būdu pateikdama įrodymus, kodėl Queen vis dar garsūs, o jų muzika išliko klausoma iki šiol, kuo pagrįstas jų fenomenas. Aišku, dėl nekokybiško vertimo rekomenduoti negaliu, bet jei labai norisi, o užsienio kalbos netinka, tada pasirinkimų nelabai yra.

4.60. Viktor E. Frankl ,,Žmogus ieško prasmės“

ee7bf6b8b57eb01507a135ebd1c857d3,,Visi mes, likę gyvi, išgelbėti gal daugybės laimingų atsitiktinumų, gal Dievo stebuklo (kad ir kaip tai pavadintume), visi mes žinome ir galime nedvejodami pasakyti: geriausieji negrįžo.“

Po ilgos pertraukos grįžtu su garsaus psichiatro neurologo, vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėju Viktor E. Frankl, kuris knygoje ,,Žmogus ieško prasmės“ aprašo tai, ką pats savo akimis matė būdamas koncentracijos stovykloje, o taip pat, yra pridedama ir nedidelė logoterapijos santrauka. Kaip pats Franklis sakė, čia aprašomi ne žiaurumai, kadangi tai jau ne vienoje knygoje yra gan plačiai aprašyta. Autorius orientuojasi į kalinių jausmus ir išgyvenimus, į tai, kodėl kai kurie pasiduodavo, o kai kurie išlikdavo.

Puiki knyga. Į tuos ~140 puslapių sutelpa tiek daug gerų pastebėjimų, kurie pagrindžiami pavyzdžiais iš koncentracijos stovyklos, kad nori nenori imi tikėti, kad būtent taip ir yra. Bent man geriausias pastebėjimas iš visų ko gero buvo toks, kad žmogus bet kokiomis sąlygomis pasirinkti, koks jis bus. Iš tikrųjų, tai kažkas panašaus, kas pateikiama kad ir Jose Saramago ,,Aklumas“, kur žmonės, praradę regą, sugyvulėjo. Taip ir į koncentracijos stovyklą patekę ar, jei pasirinktume kiek paprastesnius pavyzdžius, kad ir netekę tam tikrų patogumų žmonės gali pasirinkti, kokie bus, ar išlaikys orumą net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Būtent apie tai ir šneka Franklis savo knygoje. Tai labiausiai ir patiko – kad atkreipiamas dėmesys pagrinde į išgyvenimus, paprastų kalinių, kurie niekur nepasižymėjo, neatliko jokių žygdarbių, tik gavo iš likimo šį kančios laikotarpį ir arba jį išgyveno, arba išrūko dūmais pro krematoriumo kaminą. Bent jau aš momentais įžvelgiau kūrinyje ironijos, kuri, kad ir kaip būtų keista, bet visuomet dar labiau paaštrina pačios situacijos liūdnumą.

Na, ir kaip pavadinimas sako, knygoje nemažai dėmesio skiriama būtent prasmės paieškai. Nes toji prasmė buvo vienas svarbiausių veiksnių, taip pat, paskatinusių žmones nesąmoningai pasirinkti savo ateitį. Tai galėjo būti bet kas: noras pamatyti savo šeimą, užbaigti rašomą mokslinių knygų seriją ar pan. O argi ne taip ir yra iš tikrųjų? Juk yra nemažai žmonių, kurie sako, kad jei ne tas ar anas, nebūtų dėl ko gyventi, todėl tikslas į ateitį yra kiekvienam svarbus.

,,Mes gavome pažinti žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas yra žmogus? Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras, bet kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose.“

Įkvepianti, priverčianti susimąstyti knyga, apie kurią galėčiau daug šnekėti, papasakoti daugybę pavyzdžių, kuriuos dar ilgai prisiminsiu ir visiems pasakosiu, jei tik pasitaikys proga, bet siūlau patiems ją perskaityti. Kada nors tikiuosi ją turėti ir savo nuosavoje knygų lentynoje, kad galėčiau kas kiek laiko atsiversti ir paskaityti tam tikras vietas. Pasisemti idėjų gyvenimui yra tikrai iš ko.

4.59. Frank McCourt ,,Andželos pelenai“

1345281642_2a6o8zoTaigi, knyga, kurią skaičiau vos ne du mėnesius, bet ne dėl to, kad labai ji man nepatiktų, tiesiog laiko laisvalaikio skaitiniams ne tik kad visiškai nebėra likę, bet net ir nesinori po privalomų skaitinių dar ką nors imti į rankas. Tačiau šis savaitgalis buvo absoliučiai laisvas, tad nutariau pagaliau ne tik įpusėti, bet ir įveikti visą knygą.

Tai pirma trilogijos dalis, kurioje Frank McCourt aprašo savo vargingą vaikystę. Tokią, kurios nenorėtų niekas. Tokią, kokią menkai gali įsivaizduoti tas, kuriam neteko to patirti. Jei visada turėjote ką valgyti, gyvenote šiltuose namuose, o tėvai buvo dirbantys ir viską parnešdavo namo, vargu ar galėsite skaitydami patirti būtent tai, ką iš tiesų išgyveno Frenkis, jo broliai ir mama. Lygiai taip pat ir man tai buvo sunku įsivaizduoti. Prieš visą tą skurdą net nublanksta alkoholikas tėvas, neparnešantis pinigų į namus, o viską prageriantis baruose, po to vėlai grįžęs namo prikeliantis vaikus ir liepiantis jiems prisiekti absurdiškus dalykus. Kėlimasis naktimis taip tikrai nevargino kaip nuplyšę batai ir gurgiantys pilvai. Vaikystėje net nelabai ir gėda jaučiama dėl to, kokie jie yra, nes paprasčiausiai dar sunku suvokti tai. Tik augant, bręstant pamatai, kad kiti į tavo skarmalus žiūri net ne su gailesčiu, o su panieka, o pasisakyti, kad nieko nevalgei visą dieną tampa gėda ir nemalonu, jau nekalbant apie mamą, vaikštančią prašyti labdaros.

,,Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis…“ (161 psl)

Tad Frenkis ir pasakoja savo istorija nuo pat mažų dienų iki subrendimo (berods 19-os metų). Kadangi pasakojama jo vardu, mes galime matyti viską iš vaiko perspektyvos. Juk visai kitaip pasakotų mama, tėvas, kaimynas ar koks giminaitis. Frank McCourt rašo įtikinamai, t.y. skaičiau ir jaučiau, kad viską pasakoja vaikas, o tai man atrodo taip sudėtinga – įsijausti į vaiko rolę. Juk jis dar daug ko nesuvokia, hiperbolizuoja nebūtinai tai, kas iš tiesų yra svarbu (pvz. kad ir tėvo alkoholizmas vaizduojamas taip kone atmestinai, kai kiekvienam, turėjusiam tokį tėvą, aišku, kad gyventi su tokiu būna tiesiog sunku, o namai tampa pragaru), apskritai, jei mamos pasakojimas priverstų tikriausiai ašaroti visą laiką, Frenkio žodžiai priverčia net nusijuokti ne kartą, nepaisant to, kad pati situacija yra siaubinga, visiškai niūri, tamsi ir, rodos, neturinti nė menkiausio išėjimo.

,,Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną.“ (134 psl)

Kad ir neįtraukė manęs ši knyga tiek, kiek tikėjausi (eh, tie lūkesčiai prisiskaičius daugybę nuostabių atsiliepimų ir kone įteigus sau, kad kas jau kas, bet ši knyga man taps gal net viena geriausių skaitytų), kad ir pabodo vietomis buvo pernelyg ištęsta ir nuobodoka, bet vis vien tai yra knyga, kuri nors truputį palies, o istorija privers susimąstyti, kad reikia džiaugtis, ką turime, ir kokių nelaimingų žmonių šiame gyvenime yra. Ir jie galbūt gyvena jums už sienos, kaimynystėje, galbūt prasilenkiate su jais eidami gatve ir nė nepamatote… O galbūt net nenorite pastebėti…

,,Nežinau, kodėl ji visada pikta. Jos bute šilta ir sausa. Namuose yra elektra, už namo stovi nuosava išvietė. Dėdė Pa turi pastovų darbą ir kiekvieną penktadienį parneša namo uždarbį. Jis išlenkia kokį bokalą Pietinėje aludėje, bet niekada negrįžta namo dainuodamas apie ilgą liūdną Airijos istoriją.“(291 psl)

Ekranizacija

Angela’s Ashes – 1999-ųjų filmas, kurį režisavo Alan Parker, o pagrindinius vaidmenis atliko Emily Watson, Robert Carlyle, Joe Breen. Filmas sulaukė vienos Oskaro nominacijos už kino juostoje skambėjusią muziką.

2.54. Edvard Radzinsky ,,Rasputinas: gyvenimas ir mirtis“

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas paslaptinga XIX a. pab.- XX a. pr. gyvenusi asmenybė, ne tik gebėjusi gydyti Rusijos caro Nikolajaus II sūnų, bet ir dariusi didelę įtaką caro šeimai, dvarui, galop- visai carinei Rusijai. Būtent apie šį žmogų ir yra Edvard Radzinsky knyga.

Ar Rasputino paslaptis bus atskleista? Taip, bet tik iš dalies. Tikriausiai visą tiesą žinojo tik jis pats. Aš ir pati negalėjau suprasti, kaip žmogus gali būti toks… Net nežinau, kaip tiksliai įvardinti- galbūt tiktų įvairiapusiškas? Beraštis, neturtingas, neišvaizdus, tačiau su itin išraiškingomis akimis, turintis paslaptingų galių (apie jas liudijo ne vienas) ištvirkėlis, atidengiantis vienokį veidą būdamas caro rūmuose, visai kitokį- už jų ribų. O kur dar carų prisirišimas prie šio mužiko! Iš pradžių galėjau tai pateisinti sergančiu sūnumi- tik Rasputinas pajėgė išlaikyti kiek galima sveikesnį vaiką. Bet vėliau tai nuėjo per daug toli- carienė Aleksandra  buvo lyg koks įrankis, kuriam

Edvard Radzinsky

padedant, šis žmogus galėjo už virvučių lyg marionetę tampyti visą carų šeimą, net patį Nikolajų II. Orgijos, keliamos butuose, išgėrinėjimai, netgi carų išjuokimas už akių- tai buvo Rasputino kasdienybė. Bet taip pat jis gydė žmones, šelpė juos gerbėjų suneštais pinigais. Negalima nepaminėti ir pranašysčių iš jo lūpų, kurios išsipildydavo.

Apie Rasputiną buvau girdėjusi ne tiek ir daug, tad ši biografija buvo puiki pažintis su jo gyvenimu. Ir ne tik jo, bet ir Nikolajaus Antrojo bei jo šeimos. Viskas aprašoma gan vaizdingai, netrūksta dialogų (kas tikrai lengvina skaitymą), na ir pati istorija yra tikrai neeilinė bei įtraukianti. Skaičiau ir stebėjausi, kaip knygos autorius, remdamasis įvairiais dokumentais, atskleidžia painų ir daugybę klaustukų turintį paprasto rusų valstiečio, sulaukusio prieštaringų jo elgesio vertinimų, gyvenimą. Pateikiami tie patys įvykiai iš skirtingų žmonių lūpų, samprotaujama, kiek tuose pasakymuose tiesos, o kiek melo. Tikrai vertinga ir verta perskaityti knyga. Tai- pirmoji istorinė knyga (neskaitant istorijos vadovėlių 😉 ), kurią perskaičiau ir tikrai nenusivyliau.

2.28. Dovilė Zelčiūtė ,,Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai"

  Šią knygą pradėjau skaityti gan senokai, bet kitos, kurias dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikėjo perskaityti artimiausiu laiku, greitai užėmė jos vietą ir kurį laiką ji liko gulėti ant stalo krūvos gale. Bet dabar, kai skaitymui atsirado daugiau laiko ir jokie terminai nespaudžia, nutariau skaityti tik šią ir jokią kitą. Nes dideli tarpai tarp skaitymų pradangina pusę įdomumo. O knyga tikrai įdomi.

Kai pirmą kartą pamačiau ją (knygą, ne Jurgą), truputį išsigandau. Ji tikrai nėra labai mažo formato, o visa informacija (atsiminimai, pokalbiai, laiškai) išdėstyti maždaug septyniuose šimtuose puslapių. Manau, kad informacijos gausa parodo, kad tai buvo įdomi asmenybė, kad yra tiek daug visko, ką galima apie ją papasakoti. Juk ji ne tik rašytoja, bet ir dailininkė, žurnalistė, keliautoja- apie šį jos pomėgį žino net tie, kurie nesidomi literatūra. Skaitydama šią knygą, sužinojau ir dar daugiau įdomių jos pomėgių, kurie gal nebuvo taip išryškinami spaudoje ar televizijoje. Ją labai domino teatras, kino pramonė. Jos svajonė buvo dirbti kine. Deja, nors kiek išpildyti savo šią svajonę jai pavyko tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai bendradarbiavo su A.Puipa, kuriant ,,Nuodėmės užkalbėjimą“ pagal tris J. Ivanauskaitės knygas.

Pirmoji pažintis su jos kūryba prasidėjo nuo skandalingosios ,,Ragana ir lietus“. Taip J. Ivanauskaitė tapo vienu iš praeitų metų atradimu. Knyga labai patiko.

Informacijos D. Zelčiūtės knygoje iš tiesų labai daug. Kiekvienas klausiamasis turi ką papasakoti, net nesvarbu tai, kad su kai kuriais Jurga bendravo vos kelis kartus. Dabar neprisimenu, bet viena iš klaustųjų sakė: po rašytojos mirties atsirado tiek daug jos draugų, kad net nežinai, kurie iš tiesų buvo, o kurie ne. Tad man patiko, kad kai kurie prisipažino, kad pažintis ne tokia ir didelė buvo, ne visi iškėlė į aukštumas jos kūrybą. Bet visiems ji atrodė įdomi kaip asmenybė. Įdomu buvo skaityti ir Jurgos laiškus, interviu, žiūrėti nuotraukas iš jos gyvenimo akimirkų, piešinius ir plakatus. Pati biografija yra spalvinga: nuo pat vaikystės Jurga išsiskyrė kūrybingumu, siekiais, nors visą gyvenimą sunkiai prisileido žmones (nepaisant to, kad dauguma su ja bendrą kalbą rasdavo nuo pirmų pokalbio minučių), labiau mėgo išklausyti, o ne kalbėti.

Buvo įdomu skaityti ir apie ,,tamsiąją“ pusę. Tą pusę, kurios niekas nerodo per įvairius filmavimus ar duodami interviu. Nuovargis dėl pernelyg įtempto grafiko (pristatymai, interviu ir t.t.), perdėtas aplinkinių dėmesys… Visa tai ją vargino, nors ir stengėsi niekam to neparodyti.

Norisi tiek daug visko papasakoti, bet, manau, kad jei nors kiek susidomėjote, tai tiesiog pasiimkite šią knygą patys perskaitykite. Nedažnai sutinkama tokių žmonių, kurie tiesiog traukte traukia prie savęs kitus.

Ir taip gaila, kad tokie žmonės taip greitai palieka šį pasaulį..

Ekranizacija:

Yra sukurtas biografinis filmas ,,Šokis dykumoje“ apie Jurgą Ivanauskaitę. Na, bent jau mane šis filmas nuvylė, kadangi daugumą faktų žinojau. Bet kas dar tik pradėjo pažintį su šia rašytojos kūryba ir nori daugiau sužinoti apie biografiją, filmas turėtų patikti.

1.47. Ian Halperin ,,Be kaukės. Visa tiesa apie Michaelą Jacksoną''

Michael’ą Jackson’ą žinojau nuo pat mažumės. Pirmoji pažintis su juo vyko skaitant ,,Naminuką“, kur šiam jau anapilin išėjusiam atlikėjui buvo skirti ištisi du puslapiai. Vėliau ne kartą mačiau jį per televizorių, bet labiausiai įsiminė 2006-aisiais matyti Pasaulio muzikos apdovanojimai, į kuriuos atsiimti apdovanojimo atvyko M.Jackson’as. Salėje buvę žiūrovai tiesiog pakvaišo, jie ne tik šaukė, mojavo. Jie verkė- tarsi būtų išvydę stebuklą. Vėliau ne kartą klausiau muzikos- nepasakyčiau, kad labai sužavėjo, o ir balsas nelabai patinka (iki šiol klausoma liko tik This is it ), bet faktas lieka toks: tiems, kas jį mėgo (o jų buvo ir tebėra daugybė), M.Jacksonas prilygo Dievui. Jo mirtis sukrėtė mane. Bet viena aišku: jis dar ilgai bus prisimenamas, taip kaip prisimenami The Beatles, Elvis Preslis ar kitos giliai į muzikos istoriją įsirėžusios žvaigždės.

Po mirties viena po kitos ėmė atsirasti jo biografijos. Sužinoti apie jo gyvenimą norėjosi seniai, bet kaip pasirinkti tą, kurioje sužinočiau daugiausiai patikimos informacijos? Neliko nieko kito, tik imti pirmą pasitaikiusią. Taip ir pasiėmiau šią- ,,Be kaukės“. Nepasakyčiau, kad skaitydama buvau labai susižavėjusi ir šią biografiją ryte prarijau. Toliau skaitydami mano rašliavas sužinosite kodėl.

Iš karto perspėju, kad šioje knygoje nerasite visos M. Jacksono biografijos. Deja, bet vertėjai gan neinformatyviai išvertė į lietuvių kalbą pavadinimą. Originalas skamba taip: Unmasked: The Final Years of Michael Jackson . Taigi, tai iš karto sako, kad bus pasakojama apie paskutiniuosius atlikėjo gyvenimo metus. Taip iš dalies ir yra. Juk daugiausiai dėmesio skiriama būtent paskutiniesiems metams, kai jis ruošėsi atnaujinti savo karjerą. Tačiau, galėčiau teigti, didžiausią knygos dalį sudaro pedofilijos bylos, lydėjusios Jacksoną nuo 1993-ųjų, nagrinėjimas.

Tai kas toks buvo M. Jacksonas: pedofilas, gėjus, pamišėlis, o gal trys viename? Žurnalistas, ilgai sekęs M. Jacksoną ir rinkęs informaciją pateikia tokių faktų, kurie kas kartą vis labiau verčia suabejoti. Vieną minutę įsitikini, kad jis tik niekuo dėtas žmogus, o kitą- kad pats didžiausias nusikaltėlis. Taip iki galo ir nesupratau, koks jis buvo. Sunki vaikystė (kai tėvas už menkiausius prasižengimus smurtu baudė ne tik M. Jacksoną ir jo brolius, visą laiką jie repetuodavo ir koncertuodavo), – o gal tiksliau- jos neturėjimas negrįžtamai sužalojo atlikėją. Jis visą gyvenimą taip ir neišaugo ir liko toks pat vaikas, jis dažnai vadindavo save Piteriu Penu, o draugai buvo maži berniukai, kuriuos jis vesdavosi į savo namus- garsiąją Neverland rančą. M. Jacksonas mėgo su jais žaisti, kvailioti. Kodėl tik berniukai? Ką jis su jais veikdavo? Daugelis pašalinių galvojo (ir tebegalvoja), kad jis elgiasi su tais berniukais nedorai, ne vienam (tiesą sakant- net man) atrodo keita, kaip jis nekaltai aiškino, kad miega su berniukais. Ne vienas, trokštantis atlikėjo pinigų, bulvariniams laikraščiams, laidoms aiškino, kad matė kaip žvaigždė lytiškai išnaudojo ar to pasisakiusiojo vaikas buvo M. Jacksono auka. Tik nedaugelis jų kreipdavosi į policiją, kad tai būtų teisiškai patvirtinta. Tokiu būdu ir prasidėjo visa byla, kuri su pertraukomis užsibaigė likus keleriems metams iki jo mirties. M. Jacksonas buvo išteisintas. Šios knygos autorius, tik surinkęs visą knygoje pateikiamą informaciją, patikėjo jo nekaltumu.

Paskutinieji metai- visi su nekantrumu laukė artėjančių Jacksono pasirodymų. Bilietai buvo išpirkti vos tik pasirodę. Deja, didysis pop karalius mirė. Buvo apkaltintas gydytojas, bet šios knygos autorius atskleidžia tai, apie ką buvo visą laiką tik spėliojama. M. Jacksonas buvo priklausomas nuo vaistų, o paskutiniais metais jo sveikata vis labiau prastėjo. Artimiausi žmonės ir asistentai matė, kad nieko gero nebus iš to turo. Tai žinojo ir M. Jacksonas. Jis net nenorėjo tų koncertų, bet buvo verčiamas. Jis buvo naivus, pernelyg naivus. Bet tais, paskutiniaisiais metais jis vis labiau tenorėjo vieno- mirti. Mirtis turėjo tapti vieninteliu jo išsigelbėjimu. Jis nebegalėjo dainuoti, šokio žingsneliai nebuvo tokie grakštūs kaip seniau. Per repeticijas M. Jacksonas buvo išbalęs ir apkvaitęs- dėl vaistų, kurie palaikė jo energijos likučius. Jis pats atsisveikino su dukra Paris, apie artėjančią mirtį šnekėjo su kitais- bet dauguma, kurie nematė, kaip iš tikrųjų jaučiasi jis, galvojo, kad tai eilinis M. Jacksono menkas negalavimas. Atlikėjas mėgo skųstis, verkšlenti. Laikas parodė, kas šįkart jis nejuokavo.

Knyga skaitėsi sunkiai. Nepatiko, kad kai kuriems, ne itin esminiams dalykams buvo skirta daugiau nei reikia dėmesio ir per šitiek pulapių tebuvo išplėtotos dvi temos. Bet, manau, kitos biografijos tikrai nebeimsiu. Užteko šios, nors tikrai būtų įdomu sužinoti apie jo pakilimo metus, viską, kas vyko iki 1993-ųjų.

Daina, skirta vaikams- tiems, kuriuos jis labiausiai mylėjo. Nors ją atlieka ne tik Michael’as. Daina, kuri man- viena gražiausių.