10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.

Reklama

6.51. Anna Sam ,,Kasininkės vargai ir nuotykiai“

kasininkes_vargai_ir_nuotykiaiLabiau brošiūra nei knyga, nes puslapių nedaug, bet gal ir gerai, nes greičiausiai būčiau metusi į šoną ir nepabaigusi. Autorė pasakoja apie tai, ką patyrė aštuonerius metus dirbdama kasininke dideliame prekybos centre. Tad jei neteko susidurti savo aplinkoje su žmonėmis, kurie dirba / dirbo šį darbą, galbūt bus naudinga ją perskaityti. Arba ne.

Autorė stengiasi pateikti viską arba juokingai, arba taip, kad sukeltų pasibjaurėjimą, pasišlykštėjimą klientais, valdžia, darbo sąlygomis ir kt. Bet tai ir telieka stengimasis. Iš pažįstamų, kurie prie kasos praleido žymiai mažiau laiko nei Ana, labiau papiktinančių ar juokingų istorijų išgirdau per žymiai mažesnį laiką nei jo reikėjo tam, kad perskaityčiau šią knygą. Nuobodūs memuarai, kuriuos skaitant galvojau, kad galgi kitam puslapyje bus papasakota išties kažkas įdomesnio, kas nuoširdžiai prajuokins. Deja. Taip ir nesukėlė emocijų, tik nuobodulį. Ir norą kuo greičiau užbaigti ją skaityti.

Pastebėjau, kad mane erzino ir autorės pasirinktas pasakojimo tipas – ji visada kreipiasi į skaitytoją (jūs). Čia tikriausiai panašiai kaip kai kurie negali skaityti knygų, kurie parašyti pirmuoju asmeniu, taip man nepatinka, kai kreipiamasi tiesiogiai į skaitytoją. Tą pastebėjau ir anksčiau. Atsivertusi knygą, kuri greičiausiai bus toji, kurią aptarsiu ryt (Ch. Dickenso ,,Kalėdų giesmė“), pamačiau, kad pradžioje irgi kreipiasi į skaitytoją, tad vos nenumečiau į šalį, bet po to, kai prasidėjo normalus siužetas, kreipimosi neliko. Tiesa, ten kliudo kiti dalykai, bet apie tai – kitam įraše.

Įsivaizduoju, kad ši knyga galėtų pakeisti nuomonę apie šį darbą dirbančiuosius tiems, kurie menkina tokį darbą, kurie manosi esą aukščiau už eilinius kasininkus. Ir tokių teko matyti ne taip ir mažai per savo vaikščiojimo į parduotuves stažą. Apskritai, nemažai dalykų, kas pasakojama, gali būti numanoma net nebūnant tuo žmogumi, kuris turėjęs patirties dirbant šį darbą – užtenka stebėti, kaip apsiperka priešais eilėje stovintys žmonės. Bet ne visi mato, tad gal knyga ir parodytų, bestų pirštą į skaitytoją, kuris mėgsta eiti į parduotuvę likus penkioms minutėms iki uždarymo, lekia pats pirmas, kai tik atsidaro, kelia sąmyšį dėl to, kas net neįeina į kasininko pareigas ar atsakomybę. Ir taip toliau.

Tuo tarpu man ši knyga – toji, kurią perskaičiau ir užmiršau. Nieko įsimintino ir to, kas kardinaliai būtų pakeitę požiūrį į tuos, kurie sėdi už kasų. Nes nelabai ir buvo ką keisti.

5.10. Saulius Stoma ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų“

stomaKą gi, visų pirma aprašau knygą, kurią perskaičiau kovo mėnesį, bet vis neprisėsdavau aprašyti. Saulių Stomą tikriausiai žinos tie, kurie žiūri lietuvišką televiziją ir skaito naujienų portalus, kadangi prieš kažkiek laiko jis, dar būdamas seimo nariu (kiek žinau, nuo šios kadencijos seime jo nebėra), išgarsėjo skandalu, susijusiu su žaliaake žurnaliste. O seniau ir jis pats buvo žurnalistas, net ir knygų keletą parašė. Viena jų – savo patirtimi pasiremta ,,Užrašai iš Pasmerktųjų namų“, kurioje pasakoja apie savo pastebėjimus ,,viešint“ keletą mėnesių kalėjime.

“…visą pataisos įstaigų sistemą reikėtų tiesiai taip ir vadinti – nusikaltėlių ugdymo bazėmis. Pradinis lygis – nepilnamečių kolonijos, kur paauglys arba suluošinamas psichiškai visam gyvenimui, arba užsigrūdina, surambėja ir išeina puikiausią nusikalstamumo mokyklą prieš ateityje laukiančius Lukiškių ir visus kitus universitetus. Kito pasirinkimo čia beveik nėra. Kaip beveik nėra kito pasirinkimo ir nuteistajam, išėjusiam iš kalėjimo.” (109-110 psl)

Tai buvo trečioji nuomonė, kurią teko išgirsti (šiuo atveju – perskaityti) apie gyvenimą Lukiškėse bei ten gyvenančius kalinius. Taigi, iš to galite suprasti, kad man ši tema įdomi, todėl ir šią mažą knygutę perskaičiau su susidomėjimu. Asmeniškai aš, kiek daugiau sužinojau apie pačią tvarką (pavyzdžiui, kaip perkeliama iš vienos kameros į kitą), kalinių tarpusavio santykius, taisykles, kurios galioja tarp vienos kameros gyventojų ir panašiai. Subjektyvumo, be abejo, neišvengiama, todėl ir įdomu man išgirsti kuo daugiau nuomonių, kurias išgirdus galima susidėlioti akcentus, t.y. atrasti pasakojimų sutapimus, o ir apskritai, pamatyti, kas rašančiajam / pasakotojui atrodo svarbiausia, apie ką reiktų papasakoti žmogui, kuris nėra ten buvęs. Skaitant S. Stomos pastebėjimus atrodė, lyg jis ten buvo daugiau stebėtojo, o ne gyventojo vietoje. Taigi, daug dejonių skaityti neteks, galbūt dėl to, kad jausmų ir emocijų aprašymų nebuvo daug, tekstas pasirodė ganėtinai sausas, lyg skaityčiau žurnalistinį straipsnį (eilėj laukia jo parašytas detektyvas – įdomu, koks ten bus rašymo stilius). Bet užtat matėsi, ką labiausiai autorius norėjo užakcentuoti ir kas man pačiai labiausiai užstrigo. Pataisos namai  – tik pavadinimas. Jie nieko nepataiso, o tik sugadina. Lygiai taip pat ir kalėjimas: žmogus jame turėtų apgalvoti tai, ką padarė, suvokti, kad nori gyventi dorai ir čia nebegrįžti. Tačiau gyvenimas čia remiasi viena – natūralios atrankos taisykle – tad turi arba pasmerkti save neišlikimui (ne vienas galop pasirenka ir savižudybės kelią), arba stengtis daryti viską, kad išgyventų. O tai dažniausiai nulemia tai, kad išėję į laisvę jie susitinka tuos, su kuriais kalėjo, įsisuka į nešvarius darbelius, tad galop išeina užburtas ratas…

Įdomi knygutė, kurią būtų galima per vieną kartą perskaityti. Tik asmeniškai aš itin nuobodžiavau, kai buvo pasakojama apie paties knygos autoriaus S. Stomos bylą, visus tuos niuansus, kurie man pasirodė neįdomūs. Be to, prie to prisidėjo, kad kad toji istorija dėl mano amžiaus nebuvo girdėta (Lukiškėse šiuos kiek daugiau nei 4 mėnesius praleido 1995-aisiais, kai man buvo… O taip, vos dveji metai), nors spėju, ji buvo ganėtinai išplatinta spaudoje. O knygoje pasakojama apie ją taip, lyg skaitytojas jau būtų apie ją girdėjęs. Na, bet čia tik labiau į pabaigą jis nukrypo į asmeniškumus, didžioji dalis visgi skirta kalinių gyvenimui.

 

2.28. Dovilė Zelčiūtė ,,Jurga: atsiminimai, pokalbiai, laiškai"

  Šią knygą pradėjau skaityti gan senokai, bet kitos, kurias dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikėjo perskaityti artimiausiu laiku, greitai užėmė jos vietą ir kurį laiką ji liko gulėti ant stalo krūvos gale. Bet dabar, kai skaitymui atsirado daugiau laiko ir jokie terminai nespaudžia, nutariau skaityti tik šią ir jokią kitą. Nes dideli tarpai tarp skaitymų pradangina pusę įdomumo. O knyga tikrai įdomi.

Kai pirmą kartą pamačiau ją (knygą, ne Jurgą), truputį išsigandau. Ji tikrai nėra labai mažo formato, o visa informacija (atsiminimai, pokalbiai, laiškai) išdėstyti maždaug septyniuose šimtuose puslapių. Manau, kad informacijos gausa parodo, kad tai buvo įdomi asmenybė, kad yra tiek daug visko, ką galima apie ją papasakoti. Juk ji ne tik rašytoja, bet ir dailininkė, žurnalistė, keliautoja- apie šį jos pomėgį žino net tie, kurie nesidomi literatūra. Skaitydama šią knygą, sužinojau ir dar daugiau įdomių jos pomėgių, kurie gal nebuvo taip išryškinami spaudoje ar televizijoje. Ją labai domino teatras, kino pramonė. Jos svajonė buvo dirbti kine. Deja, nors kiek išpildyti savo šią svajonę jai pavyko tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai bendradarbiavo su A.Puipa, kuriant ,,Nuodėmės užkalbėjimą“ pagal tris J. Ivanauskaitės knygas.

Pirmoji pažintis su jos kūryba prasidėjo nuo skandalingosios ,,Ragana ir lietus“. Taip J. Ivanauskaitė tapo vienu iš praeitų metų atradimu. Knyga labai patiko.

Informacijos D. Zelčiūtės knygoje iš tiesų labai daug. Kiekvienas klausiamasis turi ką papasakoti, net nesvarbu tai, kad su kai kuriais Jurga bendravo vos kelis kartus. Dabar neprisimenu, bet viena iš klaustųjų sakė: po rašytojos mirties atsirado tiek daug jos draugų, kad net nežinai, kurie iš tiesų buvo, o kurie ne. Tad man patiko, kad kai kurie prisipažino, kad pažintis ne tokia ir didelė buvo, ne visi iškėlė į aukštumas jos kūrybą. Bet visiems ji atrodė įdomi kaip asmenybė. Įdomu buvo skaityti ir Jurgos laiškus, interviu, žiūrėti nuotraukas iš jos gyvenimo akimirkų, piešinius ir plakatus. Pati biografija yra spalvinga: nuo pat vaikystės Jurga išsiskyrė kūrybingumu, siekiais, nors visą gyvenimą sunkiai prisileido žmones (nepaisant to, kad dauguma su ja bendrą kalbą rasdavo nuo pirmų pokalbio minučių), labiau mėgo išklausyti, o ne kalbėti.

Buvo įdomu skaityti ir apie ,,tamsiąją“ pusę. Tą pusę, kurios niekas nerodo per įvairius filmavimus ar duodami interviu. Nuovargis dėl pernelyg įtempto grafiko (pristatymai, interviu ir t.t.), perdėtas aplinkinių dėmesys… Visa tai ją vargino, nors ir stengėsi niekam to neparodyti.

Norisi tiek daug visko papasakoti, bet, manau, kad jei nors kiek susidomėjote, tai tiesiog pasiimkite šią knygą patys perskaitykite. Nedažnai sutinkama tokių žmonių, kurie tiesiog traukte traukia prie savęs kitus.

Ir taip gaila, kad tokie žmonės taip greitai palieka šį pasaulį..

Ekranizacija:

Yra sukurtas biografinis filmas ,,Šokis dykumoje“ apie Jurgą Ivanauskaitę. Na, bent jau mane šis filmas nuvylė, kadangi daugumą faktų žinojau. Bet kas dar tik pradėjo pažintį su šia rašytojos kūryba ir nori daugiau sužinoti apie biografiją, filmas turėtų patikti.