9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.

Reklama

7.3. Anton Čechov ,,Palata nr. 6″

cechovAntono Čechovo iki šiol skaičiusi nebuvau, tad buvo kiek baugoka (iš serijos ,,per sudėtinga“), bet jau pirmasis kūrinys, kurio pavadinimu pavadinta ir visa rinktinė, nuteikė itin gerai.

Ir neslėpsiu sakydama, kad ,,Palata Nr. 6″ man buvo geriausias kūrinys iš visos rinktinės. Primenantis ,,Skrydį virš gegutės lizdo“, tik labiau filosofiškesnis, iškeliantis daugiau klausimų nei minėtasis romanas. Ir visa tai sutalpinantis į kur kas mažesnę apimtį. Tačiau ir be ,,Palata Nr. 6″ buvo gerų, sudominusių kūrinių, kurie kėlė įvairius klausimus, taikliai sugebėdavo pastebėti kasdienybės detales, netrūko egzistencinių pasvarstymų, išsamių ir vaizdžių personažų charakterių.

Tiesa, iki labai gero įspūdžio kiek pritrūko, nes kai kurių apsakymų taip ir ,,neprisijaukinau“, perskaičiau ir tiek, neradau (ar nesupratau) to, kas ten norėta parodyti ar pasakyti (o gal nebūtinai kažką turi pasakyti?). Bet kita vertus niekada nebuvau didelė apsakymų gerbėja, ypač itin trumpų, o šiame rinkinyje būtent kai kurie trumpieji mažiau ir patiko.

Pagalvojau, kad trumpos apimties kūrinius yra labai gerai skaityti sesijos metu (ir kodėl anksčiau tokia idėja neateidavo?), nes vienu prisėdimu perskaičius vieną kūrinį galima sustoti, nereikia po to nežinia kiek laiko svarstyti ,,o kas toliau?“ arba žadėti, kad ,,dar vieną puslapį perskaitysiu ir eisiu mokytis“.

Ateity kažką iš A. Čechovo dar planuoju skaityti, o ir rusų klasikai senokai svečiavosi ant mano stalo, tad tikriausiai reikės daryti išvadas ir šiuo klausimu.

6.60. Saulius Šaltenis ,,Proza“

46Iš tikrųjų, tai norėjau pagaliau perskaityti ,,Riešutų duoną“, apie kurią visi tiek kalba, o dar ir ekranizaciją giria. O kadangi šiame leidime (kaip ir kituose rastuose) buvo ne vien tik šis kūrinys (būtent ,,Prozoje“ – dar viena apysaka ,,Duokiškis“ bei kelios novelės), perskaičiau ir juos.

Tai viena tų knygų, apie kurias norisi trumpai parašyti vien todėl, kad neturiu ką pasakyti. Ne, knyga nėra visiškai bloga: kai kurie epizodai išliks dar kurį laiką atminty, bet bendrai tai buvo nuobodoka, dar ir nusivyliau, perskaičiusi ,,Riešutų duoną“ – vyliausi, kad patiks, juk tiek rekomendacijų gavau ir iš žmonių, kurie mane, rodos, pažįsta, o galiausiai likau nieko nepešusi. Kūrinių temos gan standartinės, tradiciškos mūsų dažnam autoriui, nieko išsiskiriančio, ko nors, kas įstrigtų, neradau. Tiesa, rašymo stilius pasirodė panašus, kokį ir ,,Žydų karalaitės dienoraštyje“ radau, tad atrodo, kad autorius metams bėgant išlaiko savąjį braižą.

Na, bent jau nebematysiu išplėstų akių, kai kas nors paklausęs, ar skaičiau ,,Riešutų duoną“, išgirs nebe neigiamą atsakymą. Filmą dėl bendro išprusimo irgi, spėju, vertėtų pamatyti.

Ekranizacija

1978-aisiais sukurtas A. Žebriūno režisuotas filmas ,,Riešutų duona“ įvardijamas kaip pirmoji lietuvių tragikomedija. Jame vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Elvyra Piškinaitė, Antanas Šurna ir kiti.

6.48. Vytautas Račickas ,,Nippė namie“

nippėNa, ir trečioji knyga apie mergaitę Nippę bei jos nuotykius. Šįkart knygoje ir detektyvo, ir trilerio yra. Dar stebino kai kuriose vietose autoriaus įžvalgumas, Nippės aštrus mąstymas, buvo momentų, kurie labai prajuokino. Nippę kankina tos pačios bėdos: ji vis dar myli savo mirusį tėtį, vis dar iki galo nesusitaiko, kad jos mama draugauja su Oskaru, mergaitės kaimynas Julius su ja elgiasi dviprasmiškai, o ji irgi neatsilieka nuo jo, nes tai nori su juo bendrauti, tai kaltina dėl visko, kas jai nutinka. Sapnai paįvairina turinį.

Tiesa, man pritrūko Oskaro siužetinės linijos. Juk antroje knygoje tiek kalbėta apie jį, o čia – tik trumpai, kelios užuominos. Ir dar toji jo dukra, kuri Nippei negera daro – kokie jos motyvai? Bet vargu, ar sužinosim, nes ketvirtos dalies nėra ir tikriausiai nebebus.

Šiaip šiuo metu išgyvenu keistą tarpsnį. Paprastai būna, kad kai apsikraunu darbais, tai labai noriu skaityti grožinę literatūrą. O dabar norisi visas turimas knygas, kad ir kokios jos bus ar nebus įdomios, nukišti į toliausią kampą. Tad ir Nippės trečią dalį skaičiau vien todėl, kad žinojau, jog reiks ją greitai grąžinti į biblioteką.

6.46. – 6.47. Vytautas Račickas ,,Jos vardas Nippė“ ir ,,Nippė nori namo“

racickas-nipe Nippe_nori_namoIšties smagus atradimas – vaikiškos knygos, kai norisi kažko paprasto, šviesaus ir tuo pačiu įtraukiančio bei per vakarą perskaitymo. Taip lengvai ir buvo perskaitytos pora dalių apie Nippę (ateity bus skaitoma ir trečioji).

Tai knygos apie devynmetę Nippę, kuriai tenka susidurti su daug dilemų, mirus mylimam tėčiui. Skaitydama pirmąją dalį stebėjausi, kiek daug visko galima sudėti į tokią nedidelės apimties knygą ir kiek svarbios informacijos tikslinei šios serijos auditorijai yra pateikiama. Panaši informacija yra skleidžiama ir antrojoje dalyje, todėl skaitant ne vienas tikriausiai prisimins arba, jei iki tol tomis temomis niekas nebuvo kalbėję, išmoks, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nippė – protinga, įžvalgi mergaitė, todėl, jei pirmojoje knygoje viskas buvo dar tik palengva dėstoma, o pagrindinė veikėja dažniausiai užsiėmė fleitos grojimu bei plepėjimu su kaimynų berniuku, antrojoje atmosfera kiek tamsesnė bei detektyvinė linija atsiradusi.

Dar vertėtų tikriausiai atkreipti dėmesį, kad antroji knyga prasideda ten, kur baigėsi pirmoji, tad geriausia turėti visas dalis tam, kad kažkokiu būdu, kol gausite kitą dalį, neužmiršite, kas vyko prieš šiuo metu aprašomus įvykius.

Antroji dalis patiko gal kiek mažiau, tačiau visumoje džiaugiuosi prisiminusi apie šios trilogijos egzistavimą. Ir galvoju, kad vaikiškos knygos tinka tuomet, kai būna neskaitadieniai ir ranka nesitiesia nei prie vienos rimtos knygos.

6.21. Romualdas Granauskas ,,Trečias gyvenimas“

trecias-gyvenimas_z1Knygoje pateikiama apysaka ,,Trečias gyvenimas“ bei esė ,,Žodžio paglostymas“. Ši autobiografinė knyga buvo nominuota 2015-ųjų metų knygos rinkimuose.

,, Trečias gyvenimas“ kalba apie Romualdo vaikystę ir jaunystę. Daug dėmesio skiriama knygoms, skaitymui – būtent apie tai sukosi jaunojo Romualdo gyvenimas.

,,… be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: ,,Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?” Tas ir yra, kad negali palaukti, – jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.“

Ir gražiai jis apie jas rašo. Netrukus šalia skaitymo atsiranda ir kūryba – pirmasis bandymas rašyti romaną, eilėraščius, kito žanro kūrinius. Mėginimai, lapų plėšymai, slėpimai su slaptu noru, kad vis dėlto kas nors tuos rašinėlius rastų, pyktis dėl pirmosios kritikos ir tikėjimas, kad vieną dieną pavyks parašyti itin gerai, kad bus įvertintas. Atrodė, kad pavyko išties neblogai perteikti aprašomo amžiaus berniuko (vėliau – paauglio) mintis, išgyvenimus. Dažnai naivios, tačiau tuo pačiu – ir protingos, įžvalgios mintys.

Žinoma, šalia to ne ką mažiau svarbus yra ir aprašomas laikotarpis. Juk ir apysakos pavadinimas yra būtent apie tą slaptąjį – trečią – gyvenimą, kuris vyksta šnabždantis, pasakant pusę sakinio ar netyčia žodį kitą išsitariant, susibūriant į būrelius ir slapta nuo viską girdinčių vaikų kažką kalbantis. Kokie kiti du gyvenimai? Pirmasis – tai tas, kurį matome: kaip žmonės dirba, vaikšto, o antrasis – tai tas, apie kurį girdime: kai susirenka moterys, vyrai laisvesnę minutėlę ar pavakariais, nudirbus visus darbus, ir kalbasi apie tai, kaip sekasi vaikus auginti, kiek darbo padaryta ir kiek likę ir t.t. Taiklus man pasirodė šis išskirstymas. Liūdnas laikotarpis, kuris vaiko akimis tampa kiek šviesesnis, nes jis nesijaudina tiek dėl suplyšusių batų kiek mama, jam suplyšęs švarkas atrodo gėdingas ne dėl jo būklės, o todėl, kad mama, perdarydama jį iš moteriško, neperkėlė sagų į kitą pusę, tad baisu, kad kas nepradėtų juoktis. Kažkokia paslaptis kaimyniniame name intriguoja, kai tiems, kas apie tai žino, kelia baimę. Užtat kokios šviesios tos akimirkos, kai gali sau leisti skaityti knygą, galvoti apie tai, kad būtinai turi įsimylėti kokią mergaitę – nes tik turint objektą galima parašyti eilėraštį apie meilę, kai yra šalia įkvepiantys mokytojai, su džiaugsmu net per šalčiausias dienas praleidžiama kelyje namai – mokykla – biblioteka – namai, kai svajonių turima tiek daug ir visos jos tokios įkvepiančios ir nesugriaunamos jokių tikro gyvenimo negandų…

,,… prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi?
Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės… Ir tiki, kad viskas išsipildys.“

Rodos, toks paprastas rašymo stilius, jokių bereikalingų sakinių ar aprašymų, o siužetas – lyg paprasta kasdienybė, kur vietos palikta tiek juokui, tiek ašaros nuriedėjimui. Paskutinį sakinį perskaičius taip ir norisi klausti: o kaip toliau sekėsi jiems? Romualdui, jo mamai ir tai mielai karvutei, kuri vos per kelis puslapius tapo neatskiriama šeimos dalimi.

,,Žodžio paglostymas“ – esė, kurioje pagrindinė tema – mūsų kalba. Daug gražių minčių apie tai, kaip turime saugoti ir branginti savo kalbą, niekuomet neišsižadėti savo tarmės (asmeniškai man labai gražu, kai žmonės šneka tarmiškai). Pastebima, kaip televizijoje tiek laidų vedėjai ar dalyviai, politikai vartoja kalbos kultūros klaidomis pripažintus klaidingus išsireiškimus ar žodžius. Laiku perskaičiau šią esė, nes kaip tik vakar viena ausimi klausydama vienos televizijos laidos stebėjausi, kai buvo kalbama apie lobsterius ar kirčiuojama ne taip, kaip reiktų. Jau nekalbant apie internete skleidžiamos informacijos pateikimą, kuris neretai būna parašytas taip, kad nejučia imi galvoti: ar tikrai tie žmonės verti savo diplomų (jei tokius apskritai turi), jei nesugeba suregzti rišlaus sakinio?

Ir dar atkreipė dėmesį į žodį, kurį pati mėgstu vartoti, bet nuo šiol reiks vengti – ,,pakankamai“.

Patinka man R. Granauskas. Ir ši knyga – ne išimtis.

5.37. Romualdas Granauskas ,,Šventųjų gyvenimai“

Granauskas_sventuju gyvenimai R. Granausko ,,Šventųjų gyvenimai“ žavi daug kuo. Tiek įdomiu pateikimu: mat tai novelių apysaka – žanras, kurio dar kaip ir neteko ,,čiupinėti“, bet dabar tokį perskaičiusi suvokčiau, kad tos knygos dar ir kaip noriu. Kai personažų istorijos – tarsi skirtingos, bet susijusios, nes kitų novelių tai vienas, tai kitas veikėjas praeina pro šalį, gyvena visai netoliese, o gal išnyra prisiminimuose. Panašiai, lyg skaitytume savo istoriją, tuomet savo kaimyno, tada žmogaus, gyvenančio kitoje gatvės pusėje ar kitame aukšte (o gal ir abiejų). Kiekvienas su savo kasdienybe, skauduliais, liūdesiu – o ko kito galima tikėtis, kai aprašomas toks liūdnas mūsų šaliai laikotarpis?

,,Nė trupinio nepakando nuo savo Kūčių stalo, atsigulė į lovą ir sausomis akimis vos ne iki pat ryto pražiūrėjo į palubės tamsą. Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. “

Išraiškingi personažai, įdomus rašymo stilius (nevengiama tarmiškų dialogų – o man visuomet patinka klausyti, kai žmonės kalba savo tarme), paprastos, tačiau įsimenančios kiekvieno veikėjo istorijos. Vienos daugiau, kitos mažiau, bet nebuvo nė vienos, kuri visai nepatiktų ar ko nors nepaliktų viduje.

Graži, jausminga knyga. O iki šiol berods tik ,,Gyvenimas po klevu“ tebuvau skaičiusi mokyklos laikais. Teks pamažu pasitaisyti.