11.15. Ričardas Gavelis „Tylos angelas“

Jeigu pats sau neberūpi – vadinas, tavęs nebėra. („Vilniaus arhatas“)

Taip užsibaigia paskutinis knygos „Tylos angelas“ apsakymas. Ričardas Gavelis – jau gerai pažįstamas man rašytojas, tik šįsyk pasirinkau žanrą, kuris dar buvo nebandytas (prieš tai skaičiau tik romanus). Buvo smalsu pamatyti, kokie R. Gavelio apsakymai, be to, vertinau tai kaip galimybę kas vakarą mėgautis trumpais kūriniais. Pasvajojau ir praėjo. Pradėjau sausį, pradžia atrodė nebloga, bet nepriėjus nė pusės knygos dingo noras skaityti toliau, tad atidėjau. Grįžau vos prieš keletą dienų ir su nauju užsidegimu skaičiau tolesnius kūrinius. Galvoju, kad ateity kai kuriuos atsiversiu dar sykį, nes atrodo, kad kai kada dėl netinkamos emocinės ar fizinės būsenos ne iki galo įsitraukiau į kai kuriuos apsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad mano nuomonė būtinai apsikeistų itin kardinaliai, tiesiog kai kurie kūriniai atrodo verti įdėmesnio žvilgsnio.

Daugelis rinktinėje esančių apsakymų buvo išleisti anksčiau, tačiau yra keletas ir tokių, kurie nebuvo spausdinti. R. Gavelis išlieka artimas sau. Kai kurie tekstai suprantami sunkiau ar ne itin sudominantys savo siužetu ir todėl skaitėsi sudėtingiau, kai kuriuos apsakymus skaitydama negalėdavau atsitraukti ir būdavau visiškai panirusi į pasakojimą. Kažkokios šviesos ieškoti nelabai verta, gal todėl tiko mano kovui – kol kas vien tik niūrios knygos šį mėnesį perskaitytos. Ironija ir gilus liūdesys, realistiški, kai kada persipinantys su sapnais ar vizijomis siužetai, kurie gali stebinti tiek vaizduote, tiek žiauriais vaizdais – tokia R. Gavelio kūryba matoma skaitytuose apsakymuose. Nemažai beviltiškumo, nusivylimo žmonėmis, pasauliu, svarstymų apie gyvenimą, jo prasmę, kritikos tuometinei visuomenei. Kaip man patinka tai, kaip ir apie ką šis rašytojas rašo, nesyk jau minėjau, tad ir nesiplėsiu. Ir nesvarbu, kad apie romanus geresnis įspūdis išlikęs, savo nuomonės apie R. Gavelį dar nesiruošiu keisti.

9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.

9.18. Charles Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“

Norėjau Ch. Bukowskio, tad likau patenkinta bibliotekoje radusi jo apsakymų rinkinį „Paprastos beprotybės istorijos“. Knygoje autorius lieka sau ištikimas: alkoholis, moterys, lažybos, cinizmas, kasdienybės absurdas, beprasmybė ir visa kita, ko galima tikėtis iš šio rašytojo.

Nors atrodė, kad esamai nuotaikai jo kūryba – pats tas, bet skaičiau netikėtai ilgai. Ir nė nežinau, atrodo viskas kišo šįsyk koją. Buvo išties įdomių apsakymų, kur autorius darsyk atsiskleidžia kaip gebantis prisiliesti prie rimtų temų rašydamas visiškai elementarius, nesudėtingus siužetus, kur pateikiama degraduojančio alkoholyje skęstančio veikėjo kasdienybė. Visgi to nepakako. Pasikartojantys siužetai vis tiek kažkuriuo metu nusibosta. Lažybos, žirgų lenktynės – tema, kurios labiausiai nemėgstu Ch. Bukowski kūryboje dėl absoliutaus nuobodumo. Dar pridėkime, kad dėl visokiausių priežasčių vos pradėjusi skaityti neretai užsnūsdavau, o kai kada tekstai būdavo perskaitomi kaip per rūką, tiesiog tam, kad būtų perskaityti, nes nesudomindavo visai, ir gausime rezultatą – ši knyga bus dar viena iš tų, kurios greitai pasimirš, išliks gal tik vienas ryškesnis apsakymas (apie zoologijos sodą).

Tiesa, skaitant paskutinį apsakymą „Antklodė“ pabaigoje visai kažkur ten viduje stipriau pakratė. Matyt nemenkai atitiko vidinę būseną.

Gal aš tiesiog per daug pavargusi buvau (esu?). O tai paveikia. Tiek skaitymą, tiek įspūdžius apie perskaitytas knygas ar tai, kaip ir kokias mintis dėlioju čia (ir ne tik čia). Norisi tikėti, kad kitu metu kitoks vertinimas būtų.

9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“

Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.

7.3. Anton Čechov ,,Palata nr. 6″

cechovAntono Čechovo iki šiol skaičiusi nebuvau, tad buvo kiek baugoka (iš serijos ,,per sudėtinga“), bet jau pirmasis kūrinys, kurio pavadinimu pavadinta ir visa rinktinė, nuteikė itin gerai.

Ir neslėpsiu sakydama, kad ,,Palata Nr. 6″ man buvo geriausias kūrinys iš visos rinktinės. Primenantis ,,Skrydį virš gegutės lizdo“, tik labiau filosofiškesnis, iškeliantis daugiau klausimų nei minėtasis romanas. Ir visa tai sutalpinantis į kur kas mažesnę apimtį. Tačiau ir be ,,Palata Nr. 6″ buvo gerų, sudominusių kūrinių, kurie kėlė įvairius klausimus, taikliai sugebėdavo pastebėti kasdienybės detales, netrūko egzistencinių pasvarstymų, išsamių ir vaizdžių personažų charakterių.

Tiesa, iki labai gero įspūdžio kiek pritrūko, nes kai kurių apsakymų taip ir ,,neprisijaukinau“, perskaičiau ir tiek, neradau (ar nesupratau) to, kas ten norėta parodyti ar pasakyti (o gal nebūtinai kažką turi pasakyti?). Bet kita vertus niekada nebuvau didelė apsakymų gerbėja, ypač itin trumpų, o šiame rinkinyje būtent kai kurie trumpieji mažiau ir patiko.

Pagalvojau, kad trumpos apimties kūrinius yra labai gerai skaityti sesijos metu (ir kodėl anksčiau tokia idėja neateidavo?), nes vienu prisėdimu perskaičius vieną kūrinį galima sustoti, nereikia po to nežinia kiek laiko svarstyti ,,o kas toliau?“ arba žadėti, kad ,,dar vieną puslapį perskaitysiu ir eisiu mokytis“.

Ateity kažką iš A. Čechovo dar planuoju skaityti, o ir rusų klasikai senokai svečiavosi ant mano stalo, tad tikriausiai reikės daryti išvadas ir šiuo klausimu.

#nebaigtos skaityti Ray Bradbury ,,Pradžios pabaiga“

pradzios-pabaigaTikriausiai laiku nusprendžiau kurti įrašus ir apie nebaigtas knygas, o gal būtent tai ir kaip nors užkerėjo, kad štai, vėl pristatau būtent tokią – neperskaitytą knygą. Įveikiau 50 psl ir numečiau, nes vėlgi – kai turiu (beveik) begalę knygų, kam gaišti laiką su nepatinkančiomis? Autorius garsus ir gerai žinomas, tad kaip čia nutiko, kad net nesugebėjau įpusėt knygos? Tematika kalta ir ne kitaip. Raketos, kitos planetos – tai ne man. Galvojau, gal tik koks vienas apsakymas bus toks, o pasirodo, kad ne. Nors ir ne raketos dažnai čia svarbu, o visai kas kita (spėjau pagauti vieną kitą neblogą mintį), bet pastebėjau, kad man visiškai nepatinkanti tematika neleido gilintis ir į kitus kūrinio aspektus. Niekaip negalėjau susikaupti ir įsigilinti, nes tiesiog neradau, kas mane laikytų ir leistų tikėti, kad kiti apsakymai bus įdomesni.

Bet autoriaus nenurašau ir ateičiai turiu keletą kitų jo knygų pasižymėjusi.

6.25. Jaroslavas Melnikas ,,Anoreksija. 22 apsakymai“

melnikasNeplanuotai radusi bibliotekoje naujausią J. Melniko knygą apsidžiaugiau – visgi dvi prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos patiko, o nuo knygų mugės pasiklausiusi pristatymo užsinorėjau ir šios. Knygos leidimas gan malonus, kišeninio formato knyga patogi, jei nuspręstumėte ne tik namie skaityti, nėra ,,išpūsta“ tam, kad atrodytų didesnės apimties.

Knygoje pateikiami 22 apsakymai. Ji padalinta į dvi dalis: pirmoji dalis pavadinta ,,Real“, antroji – ,,Surreal“. Net ir lapų spalvos skiriasi: pirmosios dalies -balti, antrosios – pilki. Visgi skaitant atrodė, kad tiek realizmas, tiek siurrealizmas gali būti randami tiek pirmoje, tiek antroje dalyje.

Apsakymai trumpi, vos po keletą lapų. Gaila, kad ,,Surreal“ dalyje apsakymų mažiau – jie pasirodė daug įdomesni. Kūriniuose užkabinamos temos, kurios, manau, yra aktualios ne vienam. Viena iš tų ,,aktualiųjų“ ir labiausiai įsimenamų – tai šeimos narių santykiai, jų keitimasis metams bėgant. Skaičiau ir galvojau, kaip daug kas pažįstama, kiek tiesos tuose apsakymuose, kuriuose apie tai kalbama. Nemažai lendama į žmogaus mintis, jo sąmonę, norus, keliamus tikslus ir tai, kas skatina gyventi toliau (arba kaip tik – to nedaro), prisiliečiama prie prigimties, to, kas jai priskiriama. Skaitant atrodė, kad vieną kitą apsakymą galima būtų išplėsti ir į ilgesnės apimties kūrinį – tiesa, dabar, kai nuo perskaitymo praėjo pora dienų, lieku prie nuomonės, kad vis dėlto nereikalinga nieko tempti iki ilgesnės apimties, kad pakanka būtent tiek puslapių, kiek tai istorijai skirta. Ir man patinka, kaip autorius valdo žodį, kaip sugeba į tuos kelis lapus visą esmę sudėti.

Visgi negaliu sakyti, kad buvau taip sužavėta, kaip norėjosi. Kartais pasirenkamos priemonės atrodė ne tokios ir reikalingos. Kad ir tas įžymusis (gal ir neįžymus, bet spėju daug kam, kas skaitė, įstrigo ,,Manęs nėra“) apsakymas, kurį skaitydama vietomis ėmiau galvoti: kodėl? Aš supratau, kokiu tikslu veikėjas savo merginai išreiškė neretai nemalonius, nepatogius reikalavimus – be jų tikriausiai ir nebūtų pasiekta tai, ką siekė autorius parodyti, bet visgi vietomis buvo persūdyta (necituosiu, nes išėmus iš konteksto ne taip suprasite ir nebeskaitysite knygos. Arba įsinorėsite perskaityti, nes tikėsitės, kad visa knyga tokia, ir tuomet nusivilsite). Užkliūdavo ir šmaikštesnės užuominos, pavyzdžiui: apie S. Freud (gal, kad su jo pavarde trejus metus susiduriu gan dažnai ir tokie juokeliai toli gražu nebeatrodo juokingi, o greičiau – nusibodę, banalūs ir erzinantys) ar iš serijos tik nepagalvokite apie tą ir aną (vieną kartą – viskas tvarkoje, du kartus – dar galima suprasti, bet kai užuominos apie tai, kad nepagalvokite, kad jis koks nors pedofilas ar pan., kartojasi taip dažnai, vėlgi ima erzinti – ar čia tik man vienai nesivaidena kiekviename žingsnyje nusikaltėliai?).

Galutinis verdiktas – plius minus patiko, bet norėjosi įdomesnio skaitinio. Bent tiek, kad dar yra likusi ne viena kol kas neskaityta J. Melniko knyga.