7.3. Anton Čechov ,,Palata nr. 6″

cechovAntono Čechovo iki šiol skaičiusi nebuvau, tad buvo kiek baugoka (iš serijos ,,per sudėtinga“), bet jau pirmasis kūrinys, kurio pavadinimu pavadinta ir visa rinktinė, nuteikė itin gerai.

Ir neslėpsiu sakydama, kad ,,Palata Nr. 6″ man buvo geriausias kūrinys iš visos rinktinės. Primenantis ,,Skrydį virš gegutės lizdo“, tik labiau filosofiškesnis, iškeliantis daugiau klausimų nei minėtasis romanas. Ir visa tai sutalpinantis į kur kas mažesnę apimtį. Tačiau ir be ,,Palata Nr. 6″ buvo gerų, sudominusių kūrinių, kurie kėlė įvairius klausimus, taikliai sugebėdavo pastebėti kasdienybės detales, netrūko egzistencinių pasvarstymų, išsamių ir vaizdžių personažų charakterių.

Tiesa, iki labai gero įspūdžio kiek pritrūko, nes kai kurių apsakymų taip ir ,,neprisijaukinau“, perskaičiau ir tiek, neradau (ar nesupratau) to, kas ten norėta parodyti ar pasakyti (o gal nebūtinai kažką turi pasakyti?). Bet kita vertus niekada nebuvau didelė apsakymų gerbėja, ypač itin trumpų, o šiame rinkinyje būtent kai kurie trumpieji mažiau ir patiko.

Pagalvojau, kad trumpos apimties kūrinius yra labai gerai skaityti sesijos metu (ir kodėl anksčiau tokia idėja neateidavo?), nes vienu prisėdimu perskaičius vieną kūrinį galima sustoti, nereikia po to nežinia kiek laiko svarstyti ,,o kas toliau?“ arba žadėti, kad ,,dar vieną puslapį perskaitysiu ir eisiu mokytis“.

Ateity kažką iš A. Čechovo dar planuoju skaityti, o ir rusų klasikai senokai svečiavosi ant mano stalo, tad tikriausiai reikės daryti išvadas ir šiuo klausimu.

Reklama

#nebaigtos skaityti Ray Bradbury ,,Pradžios pabaiga“

pradzios-pabaigaTikriausiai laiku nusprendžiau kurti įrašus ir apie nebaigtas knygas, o gal būtent tai ir kaip nors užkerėjo, kad štai, vėl pristatau būtent tokią – neperskaitytą knygą. Įveikiau 50 psl ir numečiau, nes vėlgi – kai turiu (beveik) begalę knygų, kam gaišti laiką su nepatinkančiomis? Autorius garsus ir gerai žinomas, tad kaip čia nutiko, kad net nesugebėjau įpusėt knygos? Tematika kalta ir ne kitaip. Raketos, kitos planetos – tai ne man. Galvojau, gal tik koks vienas apsakymas bus toks, o pasirodo, kad ne. Nors ir ne raketos dažnai čia svarbu, o visai kas kita (spėjau pagauti vieną kitą neblogą mintį), bet pastebėjau, kad man visiškai nepatinkanti tematika neleido gilintis ir į kitus kūrinio aspektus. Niekaip negalėjau susikaupti ir įsigilinti, nes tiesiog neradau, kas mane laikytų ir leistų tikėti, kad kiti apsakymai bus įdomesni.

Bet autoriaus nenurašau ir ateičiai turiu keletą kitų jo knygų pasižymėjusi.

6.25. Jaroslavas Melnikas ,,Anoreksija. 22 apsakymai“

melnikasNeplanuotai radusi bibliotekoje naujausią J. Melniko knygą apsidžiaugiau – visgi dvi prieš tai skaitytos šio autoriaus knygos patiko, o nuo knygų mugės pasiklausiusi pristatymo užsinorėjau ir šios. Knygos leidimas gan malonus, kišeninio formato knyga patogi, jei nuspręstumėte ne tik namie skaityti, nėra ,,išpūsta“ tam, kad atrodytų didesnės apimties.

Knygoje pateikiami 22 apsakymai. Ji padalinta į dvi dalis: pirmoji dalis pavadinta ,,Real“, antroji – ,,Surreal“. Net ir lapų spalvos skiriasi: pirmosios dalies -balti, antrosios – pilki. Visgi skaitant atrodė, kad tiek realizmas, tiek siurrealizmas gali būti randami tiek pirmoje, tiek antroje dalyje.

Apsakymai trumpi, vos po keletą lapų. Gaila, kad ,,Surreal“ dalyje apsakymų mažiau – jie pasirodė daug įdomesni. Kūriniuose užkabinamos temos, kurios, manau, yra aktualios ne vienam. Viena iš tų ,,aktualiųjų“ ir labiausiai įsimenamų – tai šeimos narių santykiai, jų keitimasis metams bėgant. Skaičiau ir galvojau, kaip daug kas pažįstama, kiek tiesos tuose apsakymuose, kuriuose apie tai kalbama. Nemažai lendama į žmogaus mintis, jo sąmonę, norus, keliamus tikslus ir tai, kas skatina gyventi toliau (arba kaip tik – to nedaro), prisiliečiama prie prigimties, to, kas jai priskiriama. Skaitant atrodė, kad vieną kitą apsakymą galima būtų išplėsti ir į ilgesnės apimties kūrinį – tiesa, dabar, kai nuo perskaitymo praėjo pora dienų, lieku prie nuomonės, kad vis dėlto nereikalinga nieko tempti iki ilgesnės apimties, kad pakanka būtent tiek puslapių, kiek tai istorijai skirta. Ir man patinka, kaip autorius valdo žodį, kaip sugeba į tuos kelis lapus visą esmę sudėti.

Visgi negaliu sakyti, kad buvau taip sužavėta, kaip norėjosi. Kartais pasirenkamos priemonės atrodė ne tokios ir reikalingos. Kad ir tas įžymusis (gal ir neįžymus, bet spėju daug kam, kas skaitė, įstrigo ,,Manęs nėra“) apsakymas, kurį skaitydama vietomis ėmiau galvoti: kodėl? Aš supratau, kokiu tikslu veikėjas savo merginai išreiškė neretai nemalonius, nepatogius reikalavimus – be jų tikriausiai ir nebūtų pasiekta tai, ką siekė autorius parodyti, bet visgi vietomis buvo persūdyta (necituosiu, nes išėmus iš konteksto ne taip suprasite ir nebeskaitysite knygos. Arba įsinorėsite perskaityti, nes tikėsitės, kad visa knyga tokia, ir tuomet nusivilsite). Užkliūdavo ir šmaikštesnės užuominos, pavyzdžiui: apie S. Freud (gal, kad su jo pavarde trejus metus susiduriu gan dažnai ir tokie juokeliai toli gražu nebeatrodo juokingi, o greičiau – nusibodę, banalūs ir erzinantys) ar iš serijos tik nepagalvokite apie tą ir aną (vieną kartą – viskas tvarkoje, du kartus – dar galima suprasti, bet kai užuominos apie tai, kad nepagalvokite, kad jis koks nors pedofilas ar pan., kartojasi taip dažnai, vėlgi ima erzinti – ar čia tik man vienai nesivaidena kiekviename žingsnyje nusikaltėliai?).

Galutinis verdiktas – plius minus patiko, bet norėjosi įdomesnio skaitinio. Bent tiek, kad dar yra likusi ne viena kol kas neskaityta J. Melniko knyga.

6.2. Haruki Murakami ,,Dramblys pradingsta“

9789955237938Šviežiausia lietuviškai išleista Haruki Murakami knyga ,,Dramblys pradingsta“ – tai dar vienas šio autoriaus apsakymų rinkinys. Pasičiupdama ją bibliotekoje net neatkreipiau dėmesio, koks žanras, tik grįžusi pastebėjau, kad tai nebus romanas. Tai šiek tiek nuliūdau, bet po to, jau pradėjusi skaityti, pamačiau, kad be reikalo.

Apsakymų rinkinius vertinti ir komentuoti man būna sunku. Juk vieni apsakymai patinka labiau, kiti – mažiau. Vieni ilgesni, kiti trumpesni, tai vėlgi, jei tie ilgesni – mažiau įdomūs, ir pačios knygos vertinimas tampa ne toks geras kaip būtų, jei mažiau įdomūs būtų trumpesni, o ne ilgesni. (nes ilgesni užima didesnę knygos dalį nei trumpesni 😀 ). Ir apskritai, kai patikimas laviruoja nuo labai patiko iki visiškai nepatiko, kažkokį bendrą vidurkį išvesti sudėtinga, nebent duočiau atitinkamą balą kiekvienam apsakymui ir tada matematiškai tą vidurkį atrasčiau. Bet taip nežadu žaisti, taigi, tik aptarsiu tai, kas man atrodo reikalinga paminėti.

Visų pirma, šis apsakymų rinkinys man pasirodė nepalyginamai įdomesnis už Visi Dievo vaikai šoka. Gal todėl, kad apsakymų daug daugiau (minėtoje – 6 , o ,,Dramblys pradingsta“ – 17). O gal jie tiesiog geresni. Ir žiūrėdama į turinį matau, kad tų mažiau patikusių yra ne vienas, ir beveik visi išsidėstę pabaigoje. O pirmoje knygos pusėje – visi ,,perliukai“ – ,,Prisukamas paukščiukas ir antradienio moterys“, be galo patikęs ,,Antrasis duoninės užpuolimas“, intriguojantis ,,Miegas“ bei ,,Pašiūrės padegimas“ ir kt.

Ši knyga pastarąją savaitę su manimi keliavo visur, nepaisant to, kad ne tokia ir lengva. Todėl šiuo atveju apsakymo žanras man labai tiko: perskaitydavau vieną apsakymą ir galėdavau ramiai pereiti prie tam kitos veiklos, nemąstydama ,,o gal dar vieną puslapį? kas ten bus toliau?“. Nes ,,kas bus toliau“ užbaigus apsakymą kurdavosi nebent galvoje. H. Murakami stilius jaučiamas čia taip pat stipriai kaip ir kitose knygose. Yra ir fantastikos, ir jam būdingų veikėjų paveikslų, ir klasikinės muzikos, ir keistų siužetinių linijų, ir sapno bei realybės maišymosi.

Žinoma, būtų buvę dar geriau, jei vos vienas ar du apsakymai būtų nepatikę (kad visi patiktų, gal naivu tikėtis? Ypač, kai jie nutrūksta pernelyg greitai dažniausiai…), nes dabar jų buvo kiek daugiau. Bet vis vien didžioji knygos dalis man patiko ir nė nesusimąsčiau, kokį balą reiks pažymėti. 4/5. Ir nesigailiu, kad turėsiu baudą susimokėt, kad vėluoju savaitę grąžinti (spėju tai bus koks antras kartas, kai per ilgai laikau). Buvo verta negrąžinti, kol nebaigiau skaityti.

Tiesa, viename apsakyme buvo paminėtas filmas ,,Jaws“ (1975) – ta proga net ir pažiūrėjau jį. O kiek žinau, yra, kas mėgsta ir ,,muzikinį takelį“ susirasti – visus kūrinius, minimus H. Murakami kurioje nors knygoje.

O vasarį planuoju nors truputį didinti skaitymo apsukas. Matysiu, kaip seksis. Ir žinoma, ploninsiu piniginę ,,Knygų mugėje“ bei pasistengsiu galbūt ir įrašą apie įspūdžius joje parašyti.

5.43. Daphne du Maurier ,,Įtemptas laukimas“

virselis-1000Daphne du Maurier tikriausiai visiems gerai žinoma kaip ,,Rebekos“ ar ,,Mano pusseserė Reičel“ autorė. Mano pažintis su šia autore prasidėjo nuo ,,Įtempto laukimo“ – knygos, kurią nusipirkau už 3 litus, tik niekaip neprisimenu, kur. Maniau, kad knygų mugėj, bet kad ne. Sudomino mane ši knyga todėl, kad tarp kitų apsakymų (,,Eskortas“, ,,Monte verita“, ,,Mėlyni lęšiai“ ir ,,Pats geriausias artistas“) buvo ir garsusis ,,Paukščiai“. A. Hičkoko filmas ,,The Birds“ paliko tokį įspūdį, kad net dabar matydama susibūrusius paukščius prisimenu šią istoriją, tad buvo įdomu pamatyti, kaip ji atrodo parašyta.

Ir, tiesą pasakius, ,,Paukščiais“ likau nusivylusi. Filmo siužetas išties nutolęs nuo knygos. Apsakymas pernelyg trumpas ir nė kiek neįtraukiantis, nėra kuriamos įtampos, tad šiuo atveju išties ekranizacija pranoksta kūrinį. Tik pabaiga būtent apsakymo, o ne filmo patiko labiau.

,,Eskortas“ man panašėjo į seniau ne kartą matytą vieną siaubo filmą, kuris, beje, man visai patikdavo (gal ne veltui ne kartą jį ir skaičiau), tačiau tik prisiminimus apsakymas ir sukėlė. Pati istorija nuspėjama ir ,,nekabino“ visiškai.

,,Mėlyni lęšiai“ patiko labiausiai. Šiame apsakyme pasakojama apie moterį, kuriai atliekama operacija. Laikinai įdėti mėlyni lęšiai rodo jai kiek neįprastą pasaulį: pasaulį, kuriame žmonių galvos – kokių nors gyvų padarų, pavyzdžiui: kiaunės, gyvatės, grifo, šuns. Įdomi mintis, išbaigta iki pat paskutinio sakinio, būtent šis apsakymas ir pagreitino tolesnį skaitymą, nes iki tol vangiai verčiau puslapius.

,,Pats geriausias artistas“ baigėsi nė nespėjus įsivažiuoti. Pernelyg trumpas, paliekantis klaustukų, keistas (bet gal ,,keistas“ visgi gerąja prasme).

,,Monte verita“ – ilgiausias apsakymas knygoje. Pati idėja man nepatiko, bet skaityti vietomis buvo itin įdomu, ypač pradžioje, lengvai įtraukė, tik į pabaigą jau galvojau, kada čia baigsis, bet tuo pačiu kirbėjo klausimas: kaip baigsis.

Taigi, apibendrinus visus penkis apsakymus, bendra nuomonė būtų tokia, kad tai buvo pakankamai neblogas savaitgalio skaitinys, vienos istorijos – įdomesnės, kitos – nuobodesnės, bet vien dėl žanro verta skaityti.

O ateity bent jau ,,Rebeką“ perskaityti norėsiu.

Ekranizacija

Jei gerai suradau, iš visų penkių apsakymų tik ,Paukščiai“ buvo ekranizuoti. Tai garsusis 1963-ųjų metų Alfred Hitchcock filmas The Birds, apie kurį internete yra išties nemažai įdomių faktų. Pati galiu jį rekomenduoti, jis visai patiko, tiesa, tik nesitikėkite, kad bus labai panašus į apsakymą, nes taip nėra.

Radau, kad 1994-aisiais sukurta antroji ,,Paukščių“ dalis The Birds II: Land’s End kaip televizijos filmas, tačiau susilaukė itin prastų vertinimų.

5.40. Haruki Murakami ,,Visi Dievo vaikai šoka“

harkukisŠioje knygoje pateikiami šeši trumpi apsakymai. Tris iš jų perskaičiau pavasarį, o likusius tris – šiandien. Visus juos jungia tai, kad kalbama apie tą patį žemės drebėjimą ir kaip jis juos paliečia. Prisipažinsiu, pirmų trijų nė nebepamenu, šiandieniai trys dar išlikę galvoje, tačiau apie apsakymus man šnekėti būna sunku, tad šįkart labai trumpai.

,,Murakamiškas“ stilius išlaikytas ir tai man labai patiko. Istorijos pernelyg trumpos – tai nepatiko. Buvo tokių istorijų, kurioms pabaiga buvo laiku ir vietoj, bet kai kurias skaitydama vos spėdavau ,,įsivažiuoti“, o tada pabaiga, žiūriu, jau už keleto sakinių. Vienos istorijos įdomesnės, kitos – mažiau, bet kaip visuma ši knyga man kol kas kaip ir prasčiausia iš to, ką skaičiau šio autoriaus (kai pagalvoju, dar ne tiek ir daug skaičiau).  Nors tikrai nepasakyčiau kad bloga ar baisiai neįdomi. Įdomi. Bet ne tiek, kiek norėjosi.

Kai pradėjau skaityti, ši lyg ir naujausia buvo H. Murakami lietuviškai išleista knyga. Šiandien žiūriu, kad knygų naujienose jau yra kita šio autoriaus ,,Dramblys pradingsta“.

 

5.7. Jurga Ivanauskaitė ,,Kaip užsiauginti baimę“

trnsfr-Ivanauskaite---Kaip-uzsiauginti-baimeŠią knygą pradėjau skaityti dar praeitų metų rudenį, o paskutinius puslapius užverčiau tik šiandien, trečiąją pavasario dieną. Ilgą laiką ji gulėjo nejudinama, o paskutiniu metu, norėdama nepalikti ,,graužtuko“ ir neturėdama kitos mažos apimties knygos, imdavau ją, kai važiuodavau pas tėvus. Na, ir prireikė ne tiek ir daug važiavimų, kad pagaliau ją pabaigčiau…

Net pačiai pradžioje buvo keista, kad taip sunkiai man ši knyga ,,lipo“. Mėgstu aš Ivanauskaitės stilių, iki šiol iš to, ką skaičiau jos, patiko man viskas. Tačiau šį kartą buvo kitaip, nes jokio įtraukimo ar susidomėjimo versdama puslapius nepajutau (kadangi joje ne vienas apsakymas, tai visgi išimčių būta – keletas jų visai patiko). O, rodos, pagavau save galvojančią, kokius gražius aprašymus ji rašo, kokias fantastiškas, keistas (gerąja prasme ,,keistas“) istorijas kuria, bet vis dėlto… Ir negalėčiau sakyti, kad ne nuotaikoje buvau – juk per maždaug pusę metų turėjo ir toji nuotaika ateiti, bet ne, vengiau jos visą laiką, kol galiausiai susigriebiau ir užbaigiau.

Taigi, kažko ypatingo ir nepasakysiu. Tiesiog nepatiko.