11.2. Yukio Mishima „Kaukės išpažintis“

Pernai skaitydama kitą Y. Mishima kūrinį „Auksinė šventykla“ išsiaiškinau, kad yra pasirodęs dar vienas jo romanas lietuviškai, tad netrukus jį ir susiradau bibliotekoje.

Pasakojama apie pagrindinio veikėjo gyvenimą nuo pat ankstyvos vaikystės iki dvidešimt kelerių metų. Nors nemažai siužeto vyksta karo metu, veiksmo romane minimaliai, kadangi koncentruojamasi į pasakotojo vidinę būseną, jo tapatumo paieškas. Kalbančiojo atvirumas, visiškas vidinio pasaulio atskleidimas labiausiai ir sudomina šioje knygoje. Svarstymas apie savo nenormalumą (t.y. homoseksualumą, kuris anuomet buvo visiškas tabu), nuolatinės mintys apie mirtį, brutalių, tamsių scenų perpildytos fantazijos, nuolatinė kova su savimi ir kaukėmis, kurias vis stengdavosi užsidėti tam, kad prisitaikytų prie aplinkos – skaitant atrodė, kad ne kažkokį pasakojimą skaitau, o tiesiog esu kalbančiojo galvoje ir skaitau viską, kas tuo metu dedasi jo mintyse ir pojūčiuose.

Visgi romanas apie Auksinę šventyklą paliko geresnį įspūdį, kadangi šįkart buvo momentų, kai pasakojimas neišlaikydavo dėmesio, ir todėl skaitydama nuklysdavau mintimis kitur ir galop turėdavau grįžti į praėjusį puslapį bei skaityti iš naujo. Trūko emocinio įspūdžio, nes tik karts nuo karto viena ar kita frazė išjudindavo kažką daugiau. Tiesa, vertėtų paminėti ir tai, kad knyga versta iš anglų kalbos (nors originalas – japonų), o tekstas vietomis atrodo visai neredaguotas, tad kai kada nereikalingi žodžiai ar keistos sakinių konstrukcijos kiek apsunkino skaitymą.

Nepaisant to, kad antroji skaityta Y. Mishima knyga patiko mažiau, džiaugiuosi atradusi šį rašytoją,  patinka man jo tamsūs siužetai ir kapstymasis po veikėjų vidinius išgyvenimus, skaityčiau ir kitus jo kūrinius, jei tik atsirastų galimybė.

10.64. Yukio Mishima „Auksinė šventykla“

Kai anonsuose išvydau „Auksinę šventyklą“, nė nenumaniau nei kas yra jos autorius, nei apie ką ši knyga. Tik perskaičius anotaciją kilo noras ją perskaityti, nes visai kitokį vaizdą apie turinį buvau susidariusi iš pavadinimo. Parsinešusi ją namo, išsiaiškinau, kad Lietuvoje šis kūrinys tam tikrai grupei žmonių jau gali būti žinomas, kadangi pagal jį yra sukurtas spektaklis, o anksčiau yra leista ir kita šio rašytojo, triskart nominuoto Nobelio premijai, knyga „Kaukės išpažintis“.

„Auksinė šventykla“, pirmąsyk pasirodžiusi 1956-aisiais, yra įkvėpta realaus 1950-aisiais įvykusio įvykio. Tas įvykis paminėtas ir oficialioje anotacijoje (knygos nugarėlėje), jei ieškosite informacijos apie knygą, spektaklį, rašytoją, ši informacija tikriausiai nepraslys pro akis, tikiu,kad dalis jūsų tiesiog žino šios šventyklos istoriją. Ir galvoju, kad tas įvykis romane – net ne esminis, jis yra tik visko, kas vyksta knygoje, rezultatas. Bet visgi pasirinksiu neįvardinti, kas anuomet nutiko, nes galvoju, kad kur kas didesnė intriga būtų buvusi, jei būčiau išvengusi žinojimo, kaip viskas baigsis.

Midzogučio tikslas nuo pat mažumės buvo sekti tėvo pėdomis ir tapti vienuoliu bei gyventi Kioto miesto Auksinėje šventykloje. Visgi pirmąsyk pamatęs šventyklą berniukas nusivilia: ji visai ne tokia, kokią įsivaizdavo. Tačiau po truputį jis įtikina save, kad ši šventykla – tobula. Bėgant metams vienišas, nepritampantis, kompleksuojantis dėl mikčiojimo Midzogučis vis labiau tampa apsėstas šio statinio.

Atsivertusi knygą nė nežinojau ko tikėtis, o galvoje taip ir sukosi klausimai: koks rašymo stilius? ar daug filosofavimų apie laimę (šventyklos, vienuoliai visgi sukelia tam tikrų lūkesčių, tad čia buvo esminis išankstinis nuogąstavimas, privertęs šiek tiek abejoti dėl to, ar šis kūrinys patiks)? ar nebus nuobodu?.. Bet puslapis po puslapio – ir supratau, kad esu sužavėta rašymo stiliumi. Pagrindiniam veikėjui simpatiją pajusti sudėtinga, tačiau tai, kaip pateiktas jo santykis su savimi, aplinka, kaip vystoma vis didėjanti beprotybė – įtraukia.  Kad ir liūdna, tamsi knyga, kurioje veikėjai – kenčiantys atvirai ar slepiantys savo ydas, bet taip ir norisi pasakyti, kad parašyta labai gražiai. Nemažai dėmesio skirta grožiui ir nepatrauklumui, prasmei ir beprasmybei – be didelių, plačių išvedžiojimų, neretai pasitelkiami veikėjų charakteriai, jų bendravimas minėtoms temoms atskleisti. Stebint, kaip Midzogučio idealai po truputį griūva (pastatas ne toks gražus, Vyriausiasis – ne toks dvasiškai tobulas ir atitolęs nuo žemiškųjų malonumų, kaip pradžioje buvo manyta, draugai – ne tokie ir ištikimi bei laimingi, ir taip toliau), skaityti vietomis net nejauku darosi. Pagrindinio veikėjo stengimasis ką nors atrasti, suprasti, ar pajausti vis baigiasi ne taip, kaip jis trokšta (kaip ir buvo rašyta: nė sykio jam taip ir nepavyko priartėti prie tų emocijų ar įspūdžio, kurį susikurdavo vaizduotėje), tad ne tik mažėjantis puslapių skaičius, bet ir įvykiai bei aprašomos veikėjo mintys leidžia suprasti, kad finalas – nebe toli. Jau užbaigusi knygą vėl atsiverčiau pradžią ir supratau, kad jau ten buvo užuominų – tokių, kurias tik įvykus kam nors aplinkiniai ima prisiminti ir įvardinti kaip priežastis, dėl kurių tokios pabaigos buvo galima tikėtis.

Prisipažinsiu, kad maloniai nustebino. Beje, kiek plačiau pasiskaičiau rašytojo biografiją (apie jo mirties aplinkybes užsimenama ir knygos nugarėlėje), tai man susisiejo ji su romano pagrindiniu veikėju, turi visgi abu – tiek rašytojas, tiek jo sukurtas personažas – bendrumų. Ateičiai pasižymėjau ir „Kaukės išpažintį“.