11.64. Viktor Pelevin „Vabzdžių gyvenimas“

Tai – trečioji skaityta V. Pelevin knyga. Buvau nusprendusi, kad „Vabzdžių gyvenimas“ bus lemiama knyga, po kurios nuspręsiu, ar verta toliau mėginti skaityti šio rašytojo kūrybą. Nors prieš tai skaitytos („iPhuck 10“ ir „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“) pasirodė turinčios įdomias idėjas, tačiau nelabai pavykdavo susidraugauti su pačiais tekstais. „Vabzdžių gyvenimą“ knygų mugėje įsigijau prieš keletą metų, tad privalėjau patikrinti, ką čia tiek laiko taupiau.

Kaip ir pavadinimas nurodo, romane pasakojama apie vabzdžius. Tiesa, tai – tik paviršius, nes pasitelkdamas skruzdėles, mėšlavabalius, tarakonus, muses ir kitus gyvius autorius kalba ne apie ką kitą, o apie žmones, mūsų gyvenimus. Veikėjai susiduria su egzistencinėmis dilemomis, nepritekliumi, artimųjų netektimi, nusprendžia migruoti arba ištrūkti iš tėvų namų tam, kad galbūt kažkur kitur atrastų save ar galėtų siekti prasmingesnio, patogesnio gyvenimo. Labiausiai įsiminė dvi siužetinės linijos – apie skruzdėlę ir mėšlavabalį.

Idėja įdomi, pasakojimas vietomis įtraukė, kai kur – ne tiek. Nekyla nė vienos abejonės, kad būtent ši iš visų trijų skaitytų atrodo stipriausia. Ir vis dėlto manau, kad ties šia knyga ir sustosiu. Jaučiu, kad nesugebu prisijaukinti rašytojo tekstų tiek, kad norėtųsi prie jų grįžti, kad perskaičius siužetai vis dar suktųsi galvoje, kad skaitant atrodytų, jog išties mėgaujuosi turiniu, o ne skaitau tik tam, kad perskaityčiau iki galo, kaip karts nuo karto imdavo atrodyti man pačiai.

10.70. Viktor Pelevin „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“

Prieš kurį laiką skaičiau „iPhuck 10“, o dabar metas atėjo visai neseniai Lietuvoje pasirodžiusiai kitai rašytojo knygai „Slaptosios Fudži kalno perspektyvos“. Jei pirmajame minėtame romane dėmesys buvo skirtas dirbtiniam intelektui bei jo galimybėms, šįsyk pristatomas projektas „Fuji Experiences“, žadantis padėti žmonėms atrasti laimę. Išbandyti šio projekto siūlomas veiklas, kad įsitikintų jo verte ir rastų priežasčių, kodėl verta paremti šį naują verslą, sutinka keletas Rusijos turtuolių. KIta siužetinė linija sukasi apie Tanią – nuo pat paauglystės traukusią vyrų dėmesį bei daug metų gyvenusią iš jų paramos, bet paskutiniu metu nusivylusią tokiu gyvenimu. Neįprastomis aplinkybėmis miške sutiktas grybautojas Taniai duoda telefono numerį ir pasako, kad atsiliepęs žmogus gali moteriai pagelbėti. Vienas skambutis – ir Tania pasineria į mokymus, atveriančius jai dar neregėtas galias. Romane vyksta visko labai daug, o tai galima nuspėti perskaičius knygos nugarėlę, mat joje žadama, kad bus pasakojama ir apie senovės Indijos magų bei asketų praktikas, egzistavusias prieš du su puse tūkstančio metų, ir ezoterinius mezoamerikietiškojo feminizmo užsiėmimus, ir klasikinės budistų meditacijos aspektus, kapitalizmo nuskriaustus žmones. Visa tai, neslėpsiu, suintrigavo, buvo smalsu pamatyti, kaip rašytojas sugebėjo tiek visokių temų sudėti į vieną kūrinį.

Pradžia buvo viliojanti ir įtraukianti. Ant ribos tarp įdomumo ir nesąmonės balansuojantis pasakojimas sudomino, net ir atsipūčiau kiek lengviau, nes atrodė, kad šią knygą bus kur kas lengviau skaityti nei „iPhuck 10“, kurio skaitymą apsunkino techninės sąvokos. Veikėjai irgi pasirodė įdomūs. Visgi kažkuriuo metu supratau, kad pradedu karts nuo karto „atsijunginėti“, t.y. vietomis skaitydavau, bet visiškai nebematydavau teksto. Gal per daug ten niuansų, gal tiesiog ne mano stiliaus knyga (o gal ir žanro, nes mokslinė fantastika – ne pats mylimiausias, kiek galima pastebėti iš skaitomų kūrinių), nes kad ir pripažįstu, jog rašytojas vėlgi paliko įspūdį kaip įdomių, ne itin dažnai literatūroje pasitaikančių idėjų pateikėjas, bet pati niekaip negalėjau sutelkti dėmesio į tekstą tiek, kad galėčiau su juo susigyventi. Nors buvo ir patikusių momentų, bet jie išliko kaip atskiros detalės, kadangi dėl nesugebėjimo įsitraukti į pasakojimą galvoje susidūrė gan blanki visuma.

Ar suteiksiu V. Pelevin dar vieną šansą? Tikrai taip. Nuo knygų mugės vis dar tebelaukia savo eilės vienas iš senesnių rašytojo kūrinių. O tada žiūrėsiu, kiek dar noro bus likę tęsti pažintį su šiuo rašytoju.

10.25. Viktor Pelevin „iPhuck 10“

Iki šiol nebuvau skaičiusi nė vienos V. Pelevin knygos, tačiau taip nutiko, kad iš šių metų knygų mugės, apie kurią atskiro įrašo taip ir nepadariau, parsinešiau netgi du šio rašytojo romanus. Pradėjau nuo naujausiojo, tik šiemet išleisto ir jau spėto pastebėti skaitytojų „iPhuck 10“.

Pirmiausia vertėtų susipažinti su pagrindiniais veikėjais ir daiktais, apie kuriuos sukasi visas pasakojimas. Porfirijus Petrovičius – policijos literatūrinis robotas ZA-3478/PH10, tiriantis nusikaltimus bei rašantis apie tai romanus. Jį išsinuomoja Marucha Čio – turtinga menotyrininkė, besidominti XXI a. menu ir jo rinka, bei dirbtinio intelekto pagalba norinti užmaskuoti praeity darytas nusikalstamas veiklas. Jau pavadinimas mus supažindina su svarbiu ateities mechanizmu – „iPhuck 10“, kuris įvardijamas kaip brangiausias rinkoje meilės įrenginys, į kurį ir įsileidžiamas Porfirijus. Tačiau net ir itin gerai išmanydama technologijas Marucha tinkamai neįvertina šio sprendimo galimų pasekmių.

Pirmoji mintis, kuri kilo skaitant, buvo tokia, kad nesu nieko panašaus skaičiusi iki šiol. Pačios idėjos daugiau mažiau pažįstamos, tad originaliu kūrinio vadinti negaliu, tačiau taip ganėtinai smulkiai apgalvoto dirbtinio intelekto vaidmens ateity literatūroje dar nebuvau sutikusi. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad ir mokslinę fantastiką skaitau retai. Tad pradžia intrigavo, skaičiau ir bandžiau kuo geriau susikurti galvoje autoriaus kuriamą pasaulį. Svarbią žmonių kasdienybės dalį užima dirbtinis intelektas (toliau – DI). Jis ne tik pasitarnauja įvairiose profesinėse srityse (pavyzdžiui, gelbsti tirdamas nusikaltimus), bet ir gali atlikti tam tikrą meilužio (jei taip galima įvardinti) vaidmenį, kai kokio nors įrenginio pagalba (pagrindinių veikėjų atveju, iphuck 10) sukuria žmogaus norimą įvaizdį 3D formatu ir pildo visas savininko, kuris išsinuomojo ar įsigijo DI, fantazijas. Tik nereikia suprasti, kad DI pasirenkamas tuomet, kai nerandamas realus partneris. V. Pelevin ateityje santykiai tarp žmogaus ir roboto – normalu, o tie, kurie gyvena praeityje gyvavusia praktika, yra smerkiami ir vadinami kiaulėnais. Visgi, įrenginyje randama informacija gali būti panaudota prieš žmogų, jei tik DI užprogramuotas ir kitoms veikloms, o išgauti reikiamą informaciją yra lengva: tereikia pasinaudoti situacija, kai žmogus užsimiršta, kad bendrauja ne su algoritmu, o su išties jį suprantančiu, emocijas turinčiu asmeniu, kai kada nereikia net ir to, jei asmuo nėra pakankamai apsaugojęs įrenginių, kuriuose sukaupta asmeninė informacija. Visur esančios kameros, ekranai – tai galimybė DI išgauti kuo daugiau reikiamos informacijos, kuri gali būti išties pavojinga tiems, su kuriais susiję roboto gauti faktai. Tad skaitant atrodė, kad aprašoma ateitis – paranojiška, aplink vyrauja vienišumas ir nesaugumas.

Tačiau romanas yra ne tik distopija. Tai – ir kritika menui, visuomenei (vartotojiškumui, tolerancijos apraiškoms, politikai, korupcijai ir kt.) bei pačiai kritikai. Nemeluosiu, kad visą kritiką pastebėti ir suprasti reiktų mažiausiai dar vieno skaitymo ir tikriausiai platesnio apsiskaitymo kai kuriose srityse, bet tiek, kiek sugebėjau pastebėti, užteko supratimui, kiek daug apglėbti šiuo kūriniu buvo pasiryžęs autorius. Kritika aštri, kai kada juokinga, kažkuriuos skaitytojus gal ir jautriau palies, bet galiu teigti, kad taiklumo netrūksta, ir jau vien todėl romanas vertas dėmesio.

Tiesa, pats tekstas – gan sudėtingas ne tik dėl ankstesnėje pastraipoje išskirtos priežasties. Pati siužeto specifika reikalauja ir atitinkamo žodyno: kalbos apie technologijas ir įvairius prietaisus užima gan nemažai vietos kūrinyje, įmantrūs akims neįprasti pavadinimai ir įrenginių bei jų veikimo principų aprašymai sunkino skaitymą, tad reikėjo susitelkimo, nesyk teko gaudyti save, kad beskaitydama sudėtingus pasakojimus, kaip viskas veikia, pernelyg neužsisvajočiau apie kitus dalykus, nes tokiu būdu galima ir praleisti ką nors reikšmingo.

Kaip ir jau minėjau, šios knygos skaitymas – tai įdomi patirtis vien dėl siužeto, kuris išsiskiria iš masės kitų knygų, o ir džiaugiuosi pagaliau susipažinusi su jau ne vienam pažįstamo rašytojo kūryba. Tikiuosi, kad ateity susidūrus su V. Pelevin kūryba (primenu, kad viena knyga vis dar laukia eilės) bus dar ne vienas malonus atradimas.