12.33. Vidas Morkūnas „Nekropolių šviesos“

Prieš kurį laiką vienas poetas pasiūlė padovanoti savo knygą mainais į apžvalgą. Atsisakiau, nes poeziją skaitau labai retai ir toli gražu ne visada turiu ką pasakyti.

Štai ir V. Morkūno eilėraščius atsiverčiau vien todėl, kad man paliko įspūdį pernai skaityta „Pakeleivingų stotys“, tačiau užvertusi supratau, kad neliko nieko, išskyrus vienintelį eilėraštį. Tad ir pasakyti nelabai turiu: jaučiama panaši atmosfera ir temos kaip ir novelėse, bet tik tiek.

Minėtas eilėraštis (net viršelį į kitą pusę perkėliau, kad gražiau žiūrėtųsi eilės):

kai kitąsyk pasimatysime
vilkėsiu išvirkščius marškinius
mano veidas bus
iškreiptas
vos vos
vėjo nebus
niekada daugiau
nebebus vėjo
tarp mudviejų
nebebus kalbos
kalbos niekada

11.25. Vidas Morkūnas „Pakeleivingų stotys“

Jei ne keli suintrigavę atsiliepimai goodreads, tikriausiai taip ir nebūčiau atkreipusi dėmesį į šią knygą, jau nekalbant apie įsidėjimą į pirkinių krepšelį, kai prisiruošiau išleisti gimtadienio proga gautus knygyno čekius. Nedidukė, apie 120 puslapių turinti „Pakeleivingų stotys“ sudėta iš trumpų, dažnai vos į puslapį sutelpančių novelių. Tiesa, nors ir mažos apimties, rinktinę skaičiau ganėtinai ilgai. Nejaučiau poreikio skubėti, o ir pastebėjau, kad po keleto novelių norėdavo knygą dėti į šalį. Bet ne dėl to, kad būtų neįdomu, labiau tikriausiai dėl paties žanro. Nes knyga man patiko.

Novelės niūrios ir tamsios, vaizduojami žmonės – alkoholikai, smurtą šeimoje kentę/kenčiantys, psichikos ar fizinę ligą turintys, benamiai, praeity sovietinei valdžiai dirbę ir paskųstus žmones sąsiuvinyje žymėję, tiesiog iš pažiūros eiliniai, rutinoje užsisukę, prie mirties slenksčio ar kitose ribinėse situacijose, po kurių nebūtinai kas nors keičiasi, atsidūrę asmenys. Kad ir lakoniškai parašyta, bet vaizdumo, taiklumo netrūksta, poetiška kalba, tekstai kelia emocijas, o kasdienybė, apie kurią ir rašoma, atsiskleidžia visu savo absurdiškumu, tamsumu, o įdomiausia – ramybė, kurią skleidžia dauguma personažų. Atrodo, lyg ir visa tai nedera tarpusavyje, bet visuma gavosi puiki. Ir niekaip negaliu išmesti žodžio gražu. Kad ir skaudu ten daug kas, kad ir šviesa – vos vos juntama (ir dažnai – būtent per minėtą veikėjų ramybę), bet tamsa irgi gali būti gražiai aprašyta.

O šiaip jau tokiais atvejais gaila, kad negaliu pasigirti platesniu žodynu ir nemoku geriau išreikšti minčių, nes knyga nusipelnė kur kas daugiau nei čia surašiau.