14.5. Undinė Radzevičiūtė „Minaretas ir 7“

Pirmus du šių metų mėnesius nesyk minėjau lėtesnį skaitymą, o štai šiandien stengiausi kiek pagreitintai skaityti, gal todėl dalis malonumo ir nusimušė. Skuba atsirado iš suvokimo, kad jei per šiandien neperskaitysiu, tai kitąsyk paimsiu knygą negreitai ir teks vėl iš naujo skaityti.

Mėgstu U. Radzevičiūtę, vėl galėsiu sakyti, kad tik „Kraujas mėlynas“ liko neskaitytas. Tiesa, šįkart vietomis buvo sunkoka, o ir humoras kažkur praslydo pro šoną, vos keliose vietose šyptelėjau. Bet suprantu, kad galimai jau minėtas skubėjimas ir galvos užimtumas, nesąmoningai planuojant kitas savaitgalio numatytas veiklas, neleido visko patirti ir pajausti, nes pati stilistika – puikiai atpažįstama iš ankstesnių rašytojos knygų.

Labiausiai prijaučiau triukšmo nekentimo daliai. Visokie kaimynų skleidžiami garsai (remontai, garsesni pasikalbėjimai ar šiaip neaiškūs beldimai ir kitokio tipo triukšmas) nesyk jau vedė iš proto ir kėlė mintis, kaip būtų faina apsigyventi ten, kur galėčiau viso to išvengti. Tad ir čia, kiekvienąsyk veikėjai susiduriant su vis naujo pobūdžio triukšmu, nuo kurio neapsaugo net vietos, kurioje ji būna, pokytis, galėjau ją užjausti ir pasijuokti, kad ir kaip realybėje nejuokinga būna. Na ir žinoma bandymai rašyti, vis žadėjimas sau, kad dabar jau tikrai niekam nebeleis trukdyti proceso. Kad ir kūrybinis rašymas man nepažįstamas, bet kitokių rašymų ir skaitymų pastaraisiais mėnesiais pas mane pilna. Ir vis trukdo tai tas, tai anas.

O labiausiai prailgo pabaiga. Dalis apie kilmės paieškas jau visai nekėlė emocijų, abejinga likau viskam.

12.8. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“

Kadaise džiaugiausi, kad perskaičiau visas U. Radzevičiūtės knygas. Bet tuomet buvo išleista „Kraujas mėlynas“, o aš niekaip taip ir neprisiverčiau jos pasiimti. Todėl šiek tiek taisau padėtį su naujausia rašytojos knyga, kuri mane maloniai nustebino. Palyginimas su P. Suskind romanu „Kvepalai“ sklandė nuo pat knygos išleidimo, tad pradėjusi skaityti žinojau, ko maždaug galėčiau tikėtis. Tik niekaip nesugalvojau, kaip visa tai galėtų būti pritaikyta specifiniam rašytojos pasakojimo stiliui.

Nors rašytojos braižas atpažįstamas, bet šįkart atrodė, kad daugiau dėmesio skiriama siužetui, o nebe formai. Visgi kandumo, sarkazmo išlikę nemažai, tad skųstis išties nėra kuo. O siužetas neprastas: pagrindinis veikėjas nori sukurti ypatingą biblioteką, to pasiekti jis gali tik peržengdamas bet kokias moralės ribas. Veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, kur nusikaltimai lieka nepastebimi, o veikėjas, rodos, jaučiasi visiškai ramus dėl savo ne visai teisėtų veiklų. Ir iš tikrųjų, siužete – visiška ramybė, pertraukiama nebent šmaikštesnių dialogų ar įsimintinosios tarnaitės pasirodymų, kurie visada sukeldavo šypseną. Jokios rizikos, įtampos, kraujo, kovos – ramiai iki paskutinio puslapio. Tokia „švari“, šalta, skandinaviška atmosfera – ideali U. Radzevičiūtės trumpų, kapotų sakinių pasakojimui. Visgi ramybė šiek tiek užliūliuoja, likus paskutiniam ketvirtadaliui (50 puslapių) panorau pabaigos sulaukti kuo greičiau. Gal kad ėmė atrodyti, jog siužetas nieko daugiau ir nepasiūlys (galop pasiūlė tokį siužetinį vingį, kurio nebūčiau susapnavusi), o pasvarstymai apie grožį ir blogį ne tiek įtraukė, kiek norėjosi. O gal visgi tikėjausi, kad toji ramybė bent akimirkai būtų išjudinta (nes kad ir kokia baisi idėja bebūtų aprašyta, ji man nesukėlė šleikštulio ar kito panašaus jausmo).

Skaitydama pagalvojau, kad knyga – visiškai nelietuviška. T.y. jei nežinočiau rašytojos braižo ir kas nors būtų šią knygą įteikę bei paprašę atspėti autorių, vargu, ar atspėčiau, kad čia – vietinė kūryba. Savita, stipri savo atmosfera knyga. Gal kada ir paskutinę spragą užpildysiu.

6.40. Undinė Radzevičiūtė „180“

Antroji iš eilės Undinės Radzevičiūtės perskaityta knyga tapo ir paskutine, kurios nebuvau skaičiusi. Bet tikiu, kad ateity bus dar ne viena šios autorės knyga išleista.

,,180″ apibūdinamas kaip intelektualus trileris apie Vinstoną bei jo gyvenimą, kuris vis sukasi 180° kampu. Vienu momentu jis džiaugiasi naujomis idėjomis ir įvykiais, kitu jau atsiduria vos ne mirties akivaizdoje.

Romanas turi tris skyrius: B, A, C. Taip ir siužetas sudėliotas, kad vidurinis skyrius (A) pasakoja anksčiausius įvykius, pirmasis – B – vėlesnius, o C – vėliausius. Taigi iš esmės galima pasirinkti, ar norite sužinoti visą istoriją nuosekliai, ar taip, kaip parašyta. Asmeniškai aš siūlyčiau rinktis antrąjį variantą, nes tuomet juk dar įdomiau – kyla intriga dėl to, kas vyko anksčiau ir apskritai, kas čia vyksta ir kodėl. Ir tuomet pamažu dėliotis visus taškus ant i.

„Laukiantis ir vėluojantis laiką jaučia visiškai skirtingai.
Laukiantį laikas dusina.
Ir siutina.
Vėluojančiam laikas duria.
Visur.“

Autorė lieka ištikima savo rašymo stiliui ir naujausioje knygoje, tad ji tinkama tiek norint tęsti pažintį su autorės kūryba, tiek šią pažintį pradėti. Kitaip nei prieš tai skaitytoje ,,Baden Badeno nebus“, šioje ir vėl mėgavausi humoru, įžvalgumu ir ironija, kurios visoje Vinstono (pravarde Čerčilis) istorijoje netrūksta.

„Dideliame mieste turbūt mirties nesijaučia, o čia visi visus stebi ir tik ir laukia: kas kitas.
Po to sako: kokia nelaimė netikėta.“

Pradžioje daug kas kėlė klausimų, gal dėl to kiek lėčiau ir skaičiau (dargi šalia to – apskritai noro imti į rankas bet kokią knygą nebuvimas), bet kai antroje dalyje ėmiau gauti atsakymus į rūpimus klausimus, o ir aplinkui vyraujanti tyla, kurios pastaruoju metu jaučiu nemažą trūkumą, leido įsitraukti tiek, kad nesinorėtų knygos paleisti iki paskutinio puslapio, skaitymas irgi pagreitėjo, o ir skaitymo malonumas atsirado.

Kiekvienas veikėjas įdomus, o kas svarbiausia, nė vieno – simpatiško. Visi atrodo lengvai išprotėję ir įtartini, o ypač – pagrindinis personažas Vinstonas. O juk pačiuožę veikėjai neretai būna daug įdomesni nei tie, kurie vaizduojami kaip didžiausi teisuoliai ir galintys pasiaukoti, kad tik pasaulis būtų gražesnis. Čia kitų gerovė vargu ar kurį nors iš jų domina – kur kas svarbesnės savanaudiškos paskatos (net jei tai tik būtinybė kažką pasakyti vien tam, kad išvengtų smerkiančių žvilgsnių ar kalbų).

„Tiesą sakant, nieko nėra baisiau, nei galvoti, kad kažkas mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, kai tu ir kiti aplinkui tik kenčia.
Tokiomis akimirkomis kyla minčių pasidomėti, kiek kainuoja samdomas žudikas.
Iš kokios Rusijos.
Jei jau samdyti žudiką, tai tikrai ne iš čia.“

Patiko tai, kaip gilinamasi į veikėjo mintis. Jos – atviros, nenudailintos ir pilnos tokių idėjų ir pasvarstymų, kurių apstu tikriausiai daugelio iš mūsų galvose, tačiau tuojau pat nustumiamos į šalį. Pasiknaisiojimas po tamsiąsias vidaus kerteles, o ypač, kai visa tai persismelkę skania ironija, tampa įdomiu potyriu.

Pabaiga, neslėpsiu, nustebino. Bet tuomet pagalvojau – juk ne veltui ir anotacija tokia. Apie gyvenimą, kuris nenuspėjamas, nes niekada nežinai, kada būsi aukštumoje, o kada niekur nesimatys nė menkiausios šviesos tunelio gale.

Taigi, visumoje ši knyga pasirodė nepalyginamai geresnė už prieš tai skaitytą „Baden Badeno nebus“ ir paliko labai gerą įspūdį.

Pabaigai pridedu citatą, kuri bene labiausiai įsiminė:

„Liekna kaštoninė gražuolė. Moteris tokiame mieste turi būti graži, ir jokių kompromisų.
Tik tada ji čia gali jaustis laiminga.
O negražioms du keliai – sėdėti namie ir verkti arba išvažiuoti į sostinę ir ten pasislėpti tarp tūkstančių tokių pačių kaip jos.“

6.39. Undinė Radzevičiūtė ,,Baden Badeno nebus“

Tai trečioji autorės knyga, o man pačiai – ketvirtoji, kurią teko skaityti iš jos kūrybos. Dar liko naujausioji ,,180″, kurios trečdalį jau įveikiau, tad galbūt iki savaitės pabaigos atsiliepimas ir apie ją atsiras.

O apie ,,Baden Badeno nebus“ daug nesiplėsiu, nes, tiesą pasakius, neturiu ką pasakyti. Ją baigiau skaityti vakar vakare, kai kurios istorijos pasirodė neblogos ir galvojau, kad nenurašysiu aš jos, ką jau galvojau daryti perskaičiusi pirmąją pusę, bet šiandien supratau, kad jau suspėjo viskas išdulkėti iš galvos. Atsimenu, kad ,,Valteris Šulcas“ patiko, dar keli kitų istorijų momentai į galvą ateina, bet tai – daugmaž viskas. Undinė Radzevičiūtė man patinka, šioje knygoje ji išlieka ištikima savo rašymo stiliui, kas iš esmės yra gerai, bet skaitydama nejaučiau jokio malonumo (nepaisant kelių išimčių), o istorijos vos perskaitytos užsimiršdavo.

Bet kai iš penkių tik viena nepatiko (,,180″ nebaigta, bet jau matau, kad bus teigiamas atsiliepimas), dar ne taip ir blogai.

6.8. Undinė Radzevičiūtė ,,Strekaza“

Tai trečioji autorės skaityta knyga, taigi neabejodama galiu sakyti, kad man patinka jos rašymo stilius: ironiškas, o dažnai – sarkastiškas. Sėdėjau autobuse ir skaitydama šypsojausi, o vėliau lygiai taip pat išsišiepusi skaičiau ir namie susiraičiusi lovoje.

Kieme sutinku katę. Tupi gyva ir labai piktu veidu.
Jūs irgi sėdėtumėte labai piktu veidu, jei dešimt metų iš eilės triskart per metus kas nors atimtų jūsų ką tik gimusius katinus.

Pasakojama apie pagrindinę veikėją bei situacijas į kurias ji patenka, žmones, su kuriais prasilenkia. Kaip ir kitose knygose, taip ir šioje – iš pirmo žvilgsnio pasakojimas susideda iš daugybės trumpų atskirų epizodų. O ar ne iš tokių epizodų ir susideda kiekvieno gyvenimas? Iki absurdo landūs kaimynai, nešiojantys paskalas, egzistenciniai pamąstymai, persipynę su kasdienybe. Aprašomas keistas, neteisingas gyvenimas, kuriame gyvena tokie pat keisti ir savais ypatumais pasižymintys žmonės. Skaičiau, juokiausi, pradžioje dar norėjau žymėtis įdomesnius epizodus, bet kad būtų reikėję nurašyti kone visą knygą. Tokia plona knyga, o įžvalgumo tiek, kiek nebūna kur kas didesnės apimties kūriniuose. O dar subtilus juodasis humoras, kuris man taip patinka ir kuris prajuokina labiau nei bet kokia kita humoro forma. Užvertusi paskutinį puslapį vis dar likau mintyse su knyga, jos veikėjais ir įsimintinais dialogais bei situacijomis.

Ėjau iš pašto su siuntiniu ir šypsojausi, lyg mažas vaikas, gavęs saldainį su kaspinėliu (maloniu įrašu knygos pradžioje).

Tik tokia trumpa, kad nespėji pradėti, o jau žiūri, kad baigėsi. Bet gal ir gerai. Nes norisi dar. Ir žinau, kad to ,,dar“ bus, kadangi yra dvi šios autorės knygos (,,Baden Badeno nebus“ bei naujausioji ,,180″), kurių dar nesu skaičiusi. O ateity, tikiuosi, bus ir daugiau.

Labai patiko.

Apie ,,Žuvys ir drakonai“ rašiau čia, o apie ,,Frankburgą“ – čia.

4.19. Undinė Radzevičiūtė ,,Žuvys ir drakonai“

Antroji pažintis su šia rašytoja dar geresnė nei pirmoji. Be abejo, už tai reikia padėkoti leidyklai, bei dėkoju sau, kad smarkiai neatidėliojau šios knygos skaitymo, kaip dažniausiai nutinka knygoms, kurios nėra bibliotekinės.

Knygoje pinasi dvi istorijos. Pirmoji – iš pažiūros visiškai eilinės šeimynos, kurią sudaro senelė, jos dukra bei dvi anūkės. Sakau ,,iš pažiūros“, nes skaityti apie šią šeimynėlę tikrai labai smagu. Jų savitas bendravimas, o ypač senelės pasisakymai pakeldavo man nuotaiką visai dienai. Tuo tarpu antroji istorija yra rašoma Šašos- vienos iš anūkių- ir nukelia mus į Cingų dinastijos Kiniją. Ši istorija man didelio įspūdžio nepaliko ir kažkaip vis laukdavau, kada gi pagaliau vėl bus grįžta prie šeimynos kasdienybės.

Kaip ir minėjau, knyga nuteikia pozityviai. Lengvai skaitomas tekstas, charakteringi veikėjai, kurių nesupainiosi su jokiais kitais, neįpareigojantis siužetas, nieko daug lyg ir nevyksta, visko esmė – pokalbiai, trumpos pastabos apie tai, ką veikėjai mąsto. Tas juokas kartais kyla ir iš absoliutaus absurdiškumo, bet kažkaip nujaučiu, kad panašių žmonių tarp mūsų tikrai esti. Iš pradžių atrodė, kad siužetas niekur neves, tiesiog taip iki galo ir bus rašomos nuotrupos iš veikėjų kasdienybės, tačiau, kai viskas pajuda, negaliu patikėti tokiais siužeto vingiais. Na, nenoriu tikrai išduoti jų, bet tikrai buvo netikėta.

Negaliu pasakyti, kad knyga visiškai įtraukė (nes, kaip minėjau, man toji dalis apie Kiniją ne itin patiko), bet skaityti buvo tikrai įdomu ir vis laukdavau galimybės prie jos prisėsti, kad galėčiau paskaityti, kaip sekasi toliau veikėjams. Ir man ši knyga patiko labiau nei anksčiau skaitytas Frankburgas.

Beje, labai patiko viršelis. Tiek popierinis, kuris užsideda, tiek kietas (na, realiai ten nieko nėra, tik mėlyna spalva, bet vis tiek kažkaip fainai 😀 ).

Rekomenduoju, nes ši rašytoja rašo tikrai įdomiai, nors patiks tikrai ne visiems.

4.5. Undinė Radzevičiūtė ,,Frankburgas“

Tai antrasis U. Radzevičiūtės romanas, analizuojantis ir parodijuojantis ofisų visuomenę. Itin mažos apimties kūrinys, kurio stilistika lyginama su Kurto Vonneguto (drąsoka, bet galiu pripažinti, kad ir pačiai kilo mintis, jog šioks toks panašumas yra). Neskaičiau kitų rašytojos knygų, tad palyginti negaliu, bet tai, kas (ir kaip) rašoma šioje knygoje, man patiko. Juodojo humoro knygoje iš tiesų nemažai, nors ir ne visur jį galbūt tinkamai suvokiau ir ne visur jis mane prajuokino, bet buvo tikrai juokingų vietų. Manau, kad į šią knygą pažvelgčiau kitaip, jei turėčiau darbo kokiam nors biure patirties, nors, kita vertus, aprašomas situacijas, įvykius galima pamatyti ne tik biuruose, bet ten, kur yra kolektyvinis darbas, netgi, manyčiau, mokykla, universitetas tinka, juk visiems žinomas jausmas, kai reikėdavo dalyvauti bendruose renginiuose, kažką bendro sukurti/suplanuoti ir, be abejo, vieni tam užsidegę labiau, kiti mažiau, treti- apskritai nenori į tai veltis, tačiau yra žodis ,,reikia“.

Pakankamai taikli, be jokių nereikalingų išvedžiojimų ir aprašymų, tačiau įtiksianti tikrai ne kiekvienam skaitytojui knyga. Tačiau bent pabandyti skaityti tikrai verta.