12.37. Sigrid Nunez „Draugas“

Netyčia gavosi, kad antra iš eilės skaitoma knyga – apie gedulą. Tačiau tiek „Nora Vebster“, tiek „Draugas“ – itin skirtingos. Net ir pati gedulo tema – visai kitaip pateikta, išjausta, abiejuose knygose apstu vietų, kur nė nesuprasi, kad pagrindinės veikėjos gedi. Nora gyvena dabartimi bei ateitimi, jos pasakojimas dėliojasi iš buitinių kasdienybės akimirkų. Tuo tarpu „Draugas“ – pagrindinės veikėjos monologas, atsigręžiantis į įvairius praeities gyvenimo momentus ir apimantis daugiau temų.

Antra vertus, Isak Dinesen tikėjo, kad bet kokią negandą galima ištverti ją aprašant ar apie ją papasakojant.

Nesistebiu, kodėl „Draugas“ nuvilia tiek skaitytojų. Anotacijoje akcentuojama šuns, kuris priklausė nusižudžiusiam draugui, ir moters draugystė, pamažu gydanti netekties skausmą. Taip, ši knyga yra ir apie tai, bet minėta draugystė – maža dalis to, apie kalbama. Pradžioje pasakotojos centre yra mirusysis – rašytojas, dėstytojas, draugas. Bent jau aš tikėjausi, kad taip knyga ir rutuliosis – bus pasakojami visokie prisiminimai, įterpiant dabartį apie naująjį namų augintinį. Visgi gan greitai pasakotoja ima dalintis pačiais įvairiausiais gyvenimo fragmentais, tiesiogiai net nesusijusiais su mirusiuoju. Temos kai kada keičiasi kiekvienoje pastraipoje. Jaučiamas pasakotojos apsiskaitymas (o kaip kitaip – ji juk rašytoja, literatūros ir rašymo dėstytoja), įdomu buvo atrasti jau pažintus rašytojus bei jų kūrinius (J. M. Coetzee, M. Kundera ir kt.), o taip pat skaityti ir apie diskusijas tarp dėstytojų ir studentų, moterų, kurioms buvo taikoma rašymo terapija, istorijas. Visas pasakojimas – lyg vienas ilgas pokalbis, kurio metu nebrėžiamos ribos apie tai, kuo reikėtų dalintis, o ką geriau nutylėti. Tokio pokalbio metu norisi dalintis viskuo, išgyventi tas emocijas, apie kurias pasakojama, darsyk. Jaukus, atviras, kai kada gal net ir intymus – toks, kurį girdėdami kai kurie pašaliniai pasijaustų nepatogiai, lyg įsiveržę į kitų privačią erdvę, nors temos – lyg ir neypatingos. Dabar pati prisiminiau pokalbius, kuriuose paskutiniu metu dalyvavau, ir kaip juose vis kas nors nusistebėdavo, koks platus temų spektras per trumpą laiką būdavo apkalbamas. Tad panašiai ir šioje knygoje – belieka sekti ten, kur veda pasakotoja. Be to, nemažai kalbama apie rašymą kaip terapiją – kadangi pati blogiausiais gyvenimo momentais neretai griebiuosi parkerio ir užrašinės, knyga pasirodė artima man pačiai.

Į pabaigą gal kiek pavargau (o gal karštis darė savo) ir ne visad pavyko įsigilinti, apie ką dabar pasakojama. Galop pagalvojau, kad ir paties mirusiojo man pritrūko. Atrodo, jis dar rodėsi pradžioje, o vėliau jo visai nebeliko. Liko tik šuo, primenantis, kad jis buvo ir paliko štai tokią didelę dovaną.

Kad ir radau ne visai tai, ko tikėjausi, patiko.