11.20. Saulius Šaltenis „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“

„Geležiniai gyvatės kiaušiniai“  – trečioji perskaityta S. Šaltenio knyga – pasakoja apie Jaelę Gvadelupę (trumpiau – Elę), kuri grįžta į prosenelio Antonio gimtinę ir patenka tiesiai tiesiai į Sausio 13-osios įvykių sūkurį. Lietuvai įsimintinas vakaras tampa šios istorijos atspirties tašku. Prisipažinsiu, kad siužetiniai vingiai kiek nustebino, kadangi anotacijos nebuvau skaičiusi, neatspėjau, kur Elė galiausiai atsidurs.

Man pasirodė įdomus pasirinkimas pagrindinę veikėją pateikti stebėtojos vaidmenyje. Nors veiksmas sukosi aplink ją, bet neretai atrodydavo, kad ji pati yra nutolusi, tik kūnas likęs. Todėl visos aplinkinių istorijos, skundai, skausmingi išgyvenimai, rodės, susigerdavo į Jaelę, bet kažkokio atgalinio ryšio iš jos sulaukti nebuvo galima. Toks migloje paskendęs Elės personažas leido netrukdomai, be kokio nors vertinimo pažvelgti į kitų veikėjų istorijas. Visgi kai kada minėtas veikėjos nutolimas atrodė ir keistokas, ne visai adekvatus, ypač kai nepavyko surasti konkretaus įvykio, priežasties, po kurios Jaelė taip pradėjo elgtis. Galbūt dėl to pagrindinė veikėja taip ir liko iki galo nesuprantama, nepažinta. Tiesa, šiek tiek gyvesnio, dinamiškesnio Jaelės elgesio galima pamatyti paskutiniame ketvirtadalyje knygos. Čia įvyksta ir itin stiprus dialogas, kuris tampa vienu iš įsimintiniausių knygos momentų.

Skaitydama grožėjausi S. Šaltenio sakiniais. Vien dėl jų stengiausi skaityti pamažu ir lėtai, kad tik galėčiau pasimėgauti kūrinio kalba. Užvertusi paskutinį puslapį kurį laiką pabuvau tyloje, nes norėjosi dar bent truputį išlaikyti pasakojimo atmosferą savyje, neišvaikyti jos mintimis apie kasdienybės reikalus. Džiugu ir dėl išlaikytos intrigos – kad ir pasakojimas ne visą laiką sugebėdavo išlaikyti dėmesį, Sniegynų Vyras nepastebimai užkariavo dėmesį, buvo labai smalsu, ar Jaelei dar pavyks su juo susitikti.

Apibendrinant, „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ – ne tokia įtraukianti kaip ,,Žydų karalaitės dienoraštis“, tačiau vis vien paliko neblogą įspūdį.

6.60. Saulius Šaltenis ,,Proza“

46Iš tikrųjų, tai norėjau pagaliau perskaityti ,,Riešutų duoną“, apie kurią visi tiek kalba, o dar ir ekranizaciją giria. O kadangi šiame leidime (kaip ir kituose rastuose) buvo ne vien tik šis kūrinys (būtent ,,Prozoje“ – dar viena apysaka ,,Duokiškis“ bei kelios novelės), perskaičiau ir juos.

Tai viena tų knygų, apie kurias norisi trumpai parašyti vien todėl, kad neturiu ką pasakyti. Ne, knyga nėra visiškai bloga: kai kurie epizodai išliks dar kurį laiką atminty, bet bendrai tai buvo nuobodoka, dar ir nusivyliau, perskaičiusi ,,Riešutų duoną“ – vyliausi, kad patiks, juk tiek rekomendacijų gavau ir iš žmonių, kurie mane, rodos, pažįsta, o galiausiai likau nieko nepešusi. Kūrinių temos gan standartinės, tradiciškos mūsų dažnam autoriui, nieko išsiskiriančio, ko nors, kas įstrigtų, neradau. Tiesa, rašymo stilius pasirodė panašus, kokį ir ,,Žydų karalaitės dienoraštyje“ radau, tad atrodo, kad autorius metams bėgant išlaiko savąjį braižą.

Na, bent jau nebematysiu išplėstų akių, kai kas nors paklausęs, ar skaičiau ,,Riešutų duoną“, išgirs nebe neigiamą atsakymą. Filmą dėl bendro išprusimo irgi, spėju, vertėtų pamatyti.

Ekranizacija

1978-aisiais sukurtas A. Žebriūno režisuotas filmas ,,Riešutų duona“ įvardijamas kaip pirmoji lietuvių tragikomedija. Jame vaidmenis atliko tokie aktoriai kaip Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Elvyra Piškinaitė, Antanas Šurna ir kiti.

6. 56. Saulius Šaltenis ,,Žydų karalaitės dienoraštis“

žydų karalaitės dienoraštis,,Žydų karalaitės dienoraštis“ – tai romanas apie žydų mergaitės Esteros gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų sutuoktinių šeimoje, į kurios namus ji nuoga ir kruvina atšliaužė jų vestuvių naktį.

Tai – pirmoji pažintis su Sauliaus Šaltenio kūryba. Ir pažintis užtruko vos vieną vakarą – paėmus knygą nesinori jos paleisti, kol nebus perskaityta iki pat pabaigos. Jau iš pavadinimo galima tikėtis, kad tai nebus linksma istorija – išties, romane netrūksta liūdnų, vos ne graudintis verčiančių epizodų, tačiau apskritai ši knyga man išliks kaip pilnas šviesos ir gėrio pasakojimas. Tai romanas apie tikėjimą, apie norą jaustis laimingiems ir stengimasis tai įgyvendinti net tuomet, kai niekuo aplinkui negali pasitikėti, kai liejamas nekaltų žmonių kraujas, kai gyventi tenka nuolat jaučiant įtampą, nes niekada nežinai, kada kas pasibels į duris ir ar kitądien dar būsi gyvas. Tai romanas ir apie mergaitę Esterą, jos artimųjų tragišką baigtį, vienatvę ir norą būti mylimai ir visada turėti mylimus žmones šalia. Apie sofą, kuri priglausdavo šią mergaitę tuomet, kai jai norėdavosi pabūti vienai su savo mintimis (o argi ne kiekvienam reikia vietos, kur karts nuo karto galėtų nuo visko atsiriboti ir pabūti ramybėje). Autorius sugeba į rimtą, liūdną istoriją tinkamai įtraukti ir komiškų detalių, o amžinųjų vertybių iškėlimas šią knygą tik padaro tokią, kuri leidžia nors kiek atsiriboti nuo kasdienybės dilemų ir pabūti su karalaite ir jos gal netgi ir per daug idealiai parodytais globėjais. Ir taip norėtųsi viltis, kad knygos atmosfera dar kurį laiką neužsimirštų, o kai kurios detalės vis iškiltų iš atminties. Nes kyla įtarimas, kad ji pasimes tarp kitų… Bet kuriuo atveju, tai, kad sėdėjau iki pusės trijų nakties, kol perskaičiau (nors paprastai naktimis neskaitau), šį tą rodo.

O man reiks pagaliau įgyvendinti sau išsikeltą pažadą šiemet ,,Riešutų duoną“ perskaityti.