12.28. Samanta Schweblin „Stiklo akys“

Samanta Schweblin, rodos, jau įsirašo į mano mėgstamų rašytojų menamą sąrašą, kadangi tai – trečioji skaityta, galbūt patikusi kiek mažiau nei ankstesnės dvi (apžvalgas apie kitas galite rasti paspaudę čia), tačiau vis vien neabejotinai buvo verta mano dėmesio ir laiko knyga.

S. Schweblin vaizduojamame pasaulyje, ateityje, daugelio namus pamažu užvaldo kentukiai – kokio nors gyvūno (triušio, kurmio, pandos, katės ar kt.) pavidalą turintys mechanizmai, kuriuos įsigyja žmonės sau, dovanoja vaikams ar artimiesiems. Tai – lyg robotas-siurblys, tačiau kitoks tuo, kad kentukį valdo visai nepažįstamas žmogus, stebintis savininko gyvenimą dėl „žaislo“ akyse įtaisytų kamerų. Tad ne tik šeimininkas, bet ir valdytojas gali užbaigti mechanizmo gyvenimą, jei tik kažkuriam kuo nors neįtinka aplinkybės.

Įdomu tai, kad pirkdami nepigiai kainuojantį mechaninį gyvūną žmonės žino, kad bus stebimi nepažįstamojo, kad tas žaislas, jei tik bus leidžiama, galės šniukštinėti po namus, matys savininką visokį – miegantį, nuogą, pavargusį, piktą ir laimingą. Tačiau toli gražu ne kiekvienas įvertina riziką, o kiti tiesiog numoja ranka. Įsigijusiems žaislas užpildo vienišas dienas ir nereikalauja jokios priežiūros (išskyrus pakrovimą), tad kuriam laikui tai tampa svarbia kasdienybės dalimi, kol neiškyla nenumatytų situacijų ar galvoje nepradeda suktis tie klausimai, kurių savęs turėjo klausti jau pačioje pradžioje. Norėdami galėtume rasti įvairiausių atitikmenų ir dabartyje, tad neatrodo, kad S. Schweblin ateitis yra kažkur toli. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie nesibaimina dalintis net pačiomis buitiškiausiomis akimirkomis su tūkstančiais sekėjų, dalijimasis viskuo su vienu nepažįstamu neatrodo taip jau baisiai, ar ne? O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai atrodo, jog gyvename visiškai nuobodų gyvenimą, tad kaip ir nėra ko slėpti, bet iš tiesų ne viena ištraukta kasdienybės detalė į dienos šviesą priverstų mirti iš gėdos ar/ir nutrauktų užsimezgusias draugystes su kitais žmonėmis.

Patiko, kaip savo istorijomis rašytoja atskleidė abi puses – t.y. gali pasijausti ir tuo, kurie priima tokius gyventojus į savo namus, ir tuo, kuris viską stebi iš savo namų, šniukštinėja, visur landžioja, stebi kito gyventojo kasdienybę. Tie stebintieji tampa vos ne apsėsti svetimų gyvenimų, jiems atrodo, kad tai – antrasis jų gyvenimas, kuriame gali pamatyti tai, ko savo realybėje nėra matę. Kompiuteriniai žaidimai, serialai, žiūrimi paromis, nublanksta, nes ekrane – realaus žmogaus gyvenimas. Rašytojos aprašomas pasaulis sudomino jau pačioje pirmoje istorijoje, tad nepaisant to, kad kai kurios siužetinės linijos po kiek laiko pabodo ir į pabaigą norėjosi kuo greičiau pereiti prie pamėgtų, vis vien jaučiausi įsitraukusi, o kai kada sukeltos emocijos buvo ganėtinai stiprios. Nejaukumas – vienas iš ryškesnių jausmų, kuris karts nuo karto aplankydavo. Veikėjai irgi parodo visą puokštę įvairiausių emocijų, kai kurių reakcijos, įvykstant lūžiui, buvo itin efektingos, o paskutinis skyrius – puikus pasirinkimas tokios knygos pabaigai.

Knygą dedu į lentyną šalia kitų dviejų ir laukiu naujų S. Schweblin istorijų.

10.85. Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių“

Mane sužavėjo pernai skaityta „Prieraišumo laisvė“, tad pamačiusi, kad planuojama išleisti ir antroji rašytojos knyga lietuviškai, labai nudžiugau. Šįkart maždaug dviejų šimtų puslapių knygoje sutalpinti, anot anotacijos, geriausi S. Schweblin trumposios prozos kūriniai.

Apie tokio žanro knygas daug kalbėti nesugebu (nebent kiekvieną istoriją aptarčiau bent keliais sakiniais, bet tuomet atpasakočiau nemažai turinio, o to nesinori), tad tik pasidžiaugsiu, kad likau išties patenkinta tuo, ką joje radau. Pasakojimai itin saviti, kai kurie – fragmentiški, sutelkti į esamąjį laiką, kituose galima plačiau susikurti vaizdinį apie veikėjų pasaulį. Daugelis istorijų – ryškios ir vaizdingos, skaitant lengvai galvoje kuriasi įspūdingi vaizdiniai. Mistiška, niūri, kai kada netgi baugi nuotaika lydi skaitant visus kūrinius. Įtraukia tai, kad veikėjams negalioja jokios moralės normos ar ribos, todėl kai kurios aprašytos situacijos – nepatogios, netrūksta aštrumo, o netikėtumą kuria ne tik veikėjų pasirinkimai, bet kai kada ir neadekvačios jų reakcijos. Keisti pasakojimai visiškai prikausto dėmesį (buvo išimčių, bet vos viena kita), nesistebėčiau, jei kai kurios istorijos dar ilgai išnirtų iš atminties pačiu netikėčiausiu metu. Bandau sugalvoti, ką man jos rašytojos apsakymai primena: galvoje sukasi ir kitos argentinietės rinktinė „Tai, ko netekome ugnyje“, ir malonus šių metų atradimas „Ilgintis Kisindžerio“, ir H. Murakami kūryba.

Tikiuosi, kad ateity dar turėsime S. Schweblin kūrybos vertimų, nes po gražiais, akį traukiančiais leidimais slepiasi išties įdomus ir mano skoniui įtinkantis turinys.

9.22. Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“

2017-aisiais patekusi į Man Booker International Prize trumpąjį nominantų sąrašą, „Prieraišumo laisvė“ galop pasirodė ir Lietuvoje. Vos daugiau nei šimto puslapių romanas įrodo dar sykį, kad gerai parašytai istorijai visiškai pakanka tokios apimties.

Tamsoje kalbasi berniukas ir moteris. Jis kalbina, atlieka lyg kokio vedančiojo vaidmenį, o moteris pasakoja istoriją, kurioje – ne tik ji su savo dukra, bet ir berniukas su savo motina. Prasidėjusi nuo keisto dviejų moterų pokalbio automobilyje, kur paaiškėja visų nepaaiškinamų įvykių pradžia, istorija vis labiau intensyvėja, įtampa didėja, o skaitydama galvojau, kad tik nesutrukdytų niekas jos pabaigti, nes palikti kitam metui jokio noro nebuvo. Pernelyg gerai išlaikyta mistinė, niūri atmosfera, daug įtampos, todėl nesinorėjo viso to paleisti nepabaigus skaityti. Stiprus, netgi, nebijosiu šįsyk šio žodžio, prikaustantis pasakojimas leido skaitant jausti tokį malonumą, kokį jau seniai buvau patyrusi skaitant. Dialogas intensyvus, dėl veikėjų nuolatinio skubinimo, teigimo, kad neužteks laiko, kad nereikia nukrypti į šalutines detales, ir pati jausdavau kylantį nerimą.

Neapleido jausmas, kad veikėjai taip ir liko svetimi, nepriklausomai nuo to, kiek pateikiama apie kiekvieno iš jų gyvenimo detalių. Bet šio romano atveju tai nėra minusas. Netgi sakyčiau kitaip negalėjo būti, kai atrodė, kad personažai susitelkę tik į save ar savo vaiko poreikius (įdomiai aprašytas ryšys tarp motinos ir dukros nusipelnytų atskiros pastraipos), o kūrinyje tvyro nuolatinė baimė, kažko negero nuojauta.

Mistinis, niūrus romanas, kurį skaitant negalėjau nesižavėti autorės gebėjimu taip puikiai kurti atmosferą ir narplioti istoriją. Iki pat pabaigos išlaikoma įtampa bei nesibaigiančios spėlionės apie tai, kas ir kodėl vyksta ir dar tik įvyks, kas – tik veikėjų interpretacijos, o kas nutiko iš tikrųjų.

Kol kas geriausia, ką skaičiau šiemet.