8.20. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – romanas, nukeliantis į 1943-iuosius, kai australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su kitais į japonų nelaisvę paimtais karo belaisviais atgabenamas tiesti Siamo-Birmos geležinkelio. Tiesa, romanas apima kur kas daugiau: pasakojama ir apie Dorigo gyvenimą iki 1943-ųjų įvykių, ir apie tai, kaip klostėsi jo likimas iki mirties grįžus iš nelaisvės, nepamirštami ir kai kurie kiti ten buvę žmonės.

Teigiama, kad dėl nepakeliamų darbo sąlygų tiesdami minėtą geležinkelį žuvo daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. Vienas iš belaisvių, kuriam pavyko išgyventi, buvo paties Richard Flanagan tėvas, kurio pasakojimais autorius ir rėmėsi, rašydamas romaną, 2014-aisiais pelniusį Man Booker premiją. Vaizduojami vos gabalėlį ryžių per dieną suvalgantys belaisviai, iš kurių kūno telikę kaulai ir oda, o ir toji pati oda – žaizdota, vos paeinantys, krentantys ir vėl stojantys, jei nebesugeba atsistoti – šliaužiantys, vejami dirbti net tuomet, kai nepajėgia išstovėti ant kojų ilgiau nei kelias minutes, kenčiantys nuo įvairiausių ligų, japonų sargybinių smūgių. Rašytojas atvirai, vaizdingai pateikia belaisvių grupės kasdienybę, nevengdamas gal net šleikštulį sukelsiančių scenų. Bet knyga nėra vien tik apie įvykius stovykloje – ir tai tampa, be abejonės, vienu iš privalumų.

Netikėtai visai radau tai, ko visai neplanavau – atmosferą, persmelktą vienišumu, egzistenciniu liūdesiu. Veikėjai, išgyvenę stovyklą, mato beprasmybę, jie nebežino, dėl ko reikia gyventi, jaučiasi nesuprasti artimų žmonių, svetimi jiems, pasauliui, kuriame gyvena. Belaisvių vienybė, palaikymas vienas kito, ypatingas ryšys, nenutrūkęs iki pat jų gyvenimo pabaigos (net jeigu toji pabaiga atėjo tik po daugelio metų nuo išlaisvinimo), taip pat neliko nepastebėti – autorius sugebėjo visa tai perteikti žmogiškai, jautriai ir tuo pačiu išvengiant perdėto sentimentalumo. Scena žuvies restorane – be abejonės viena emociškai stipriausių. Dėl viso šito priminė netgi ir E. M. Remarque kūrybą, jo vaizduojamus personažus, pasaulėžiūrą, tarpusavio santykius.

Įtraukė ir pateikti stovykloje buvusių prižiūrėtojų likimai. Suteikdamas jiems patiems galimybę kalbėti (t.y. pateikdamas pasakojimą pirmuoju asmeniu), autorius atskleidžia jų požiūrį į savo turėtas pareigas, į tuometinę valdžią, į kalinius, galiausiai – į gresiantį įkalinimą ar mirties bausmę. Vaizduojami personažai įvairialypiai, besiskiriantys vienas nuo kito, kiekvieno patirtis ir suvokimas to, kas vyko stovykloje, buvo įdomūs, skatinantys viską vertinti plačiau, bet tuo pačiu ir prisidedantys prie bendro įspūdžio apie stovykloje vykusią negailestingą kovą dėl išlikimo.

Santykis su šia knyga buvo netolygus. Pradžia – sunkiai skaitoma, niekaip neįtraukė, tad po keliasdešimt puslapių taip ir padėjau ją, kol praėjus keletui dienų prisiruošiau rimčiau prisėsti. Ir nors galop supratau, kad didžioji romano dalis man patinka, buvo momentų, kai jausdavau, kad kažką praleidžiu pro akis, užsigalvoju apie visai kitus dalykus, nesusijusius su kūrinyje pateiktu pasauliu, tekdavo grįžti prie jau skaityto puslapio, kad suvokčiau, kas ir kaip. Bet kuo toliau, tuo mažiau tokių situacijų buvo, o jau kai ir krūva visokiausių pravardžių nebebuvo tik krūva pavardžių, o atskiri ir man pažįstami personažai, skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Romanas daugiasluoksnis, aprėpiantis nemažai temų, veikėjų, tačiau sugebama laviruoti tarp jų, nepaliekant kažkurios siužetinės linijos neišbaigtos. Net ir keletą skyrių užėmusi pagrindinio veikėjo meilės istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai banali, kūrinyje sugebėjo atrasti savo vietą, tapti atsvara, poilsiu trumpam nuo aprašomų liūdnų įvykių. Stipri istorija, pradžioje, kaip minėta, kiek sunkiai skaitoma, bet vėliau sunku buvo paleisti.