9.23. Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“

Tęsti pažintį, sėkmingai pradėtą pernai, paskatino internete rastas komentaras apie „Jauno žmogaus memuarus“, kuri tuoj pat ir atsidūrė krūvoje su kitomis planuojamomis artimiausiu metu perskaityti knygomis. Kuo geriausiai suprantu, kad nepateiksiu nė pusės to, ką norėčiau pasakyti ar pasidalinti – gaila, bet taip jau nutinka su kai kuriomis knygomis.

Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį iki galo.

Viena iš tų minčių, kurias norėjosi išsirašyti dėl jos taiklumo. Esu bendravusi laiškais su žmogumi, su kuriuo ir taip beveik kasdien susitikdavau. Juk išties kalbantis kai kada per temas šokinėjama kone kas pusę minutės, taip ir lieka kas nors neišsakyta, nutylėta vien todėl, kad nespėta ar pajausta, jog tinkamas tai minčiai momentas jau praėjo (ir kaip tuomet būna gaila. Ypač, kai būna, kad kitas metas ir nebepasitaiko). O laiškas (galime būti ir modernesni (ilga žinutė), bet popierinis variantas juk kas kita, ar ne?) gali ne tik padėti labiau atskleisti viską, kas norėta pasakyti, bet ir giliau pažinti žmogų, su kuriuo susirašinėjama.

O dabar galime pereiti ir prie romano. Jis sudarytas iš keturiolikos laiškų, kuriuos pagrindinis veikėjas – Leonas Ciparis – iš anapus rašo kitam žmogui, vis dar gyvam Tomui Kelertui, buvusiam jo pažįstamam. Laiškuose atsiskleidžia ne tik pasakotojo gyvenimas, bet ir jo pasaulėžiūra, išgyvenimai, visuomenė, kurioje teko gyventi. Pasakojimo forma įdomi tuo, kad, viena vertus, intriguoja, nes yra aišku, jog pasakotojas jau miręs, tad kaip ir turėtų eigoje paaiškėti, kas jam nutiko, kita vertus, sukuria tam tikrą struktūrą, kadangi kiekviename laiške yra koncentruojamasi į vieną pagrindinę mintį, o šalia to vyksta įvykiai, padedantys sudėlioti istoriją į visumą. Pradėjusi skaityti pasidžiaugiau, kad knyga tinkama ir kasdieniniam „po skyrių ar du“ skaitymui, bet praktiškai įgyvendinti to nepavyko – taip įtraukė, kad užteko poros vakarų.

Apie ką knyga? Ar tik ne apie žlugdantį gyvenimą. R. Gavelis įtaigiai pateikia sovietmečio atmosferą. Puikiai atskleidžiama totalitarinės valdžios veikimo schema, kurioje daug propagandos, visiškai suvaržančių žmogų taisyklių, tiesų. L. Ciparis stengiasi būti pavyzdingas visuomenės narys, gyventi pagal nurodytas ar bandomas įdiegti normas. Pažintis su T. Kelertu, visaip besipriešinančiu sistemai, net ir atvirai iš jos pasijuokiančiu, Leonui padaro įspūdį bei kelia prieštaringų minčių, kurios leidžia suabejoti savimi ir aplinka, kurioje gyvena. Vis dažniau pastebėdamas, kiek daug neteisybės kasdienybėje, pasakotojas tik vis labiau jausdavosi svetimas pasauliui, kuriame gyvena. Jo nuolatiniai nesėkmingi bandymai pritapti prie kokios nors grupės atrodė kone skausmingi. Savęs paieškos, troškimas atkasti savo norus iš tų, kuriuos jam buvo įdiegusi aplinka, nežinojimas, ko norėti iš gyvenimo, ko siekti, kas iš tiesų jam galėtų kelti malonumą, bandymai siekti teisybės, atrasti prasmę Leono gyvenimą tik sunkino. Iš tiesų, tai tragiškas ir tuo pačiu itin realus personažas, todėl skaitant visiškai paprasta buvo įsijausti į jo būseną, niūrią vyro kasdienybę.

R. Gavelis be galo taiklus ir atviras, o jo tekstas – vienas malonumas. Romanas – kur kas daugiau nei vieno personažo gyvenimas sovietmečiu. Tai knyga ir apie visuomenę, politinės santvarkos įtaką individui ir masei, lietuvybę, pasirinkimus ir jų pasekmes. O Leonas kažkuo savas gali pasirodyti ne vienam skaitytojui. Romane daug artimų minčių, nesyk pagalvojau, kad tai – viena tų knygų, kurias su malonumu norėtųsi atsiversti darsyk, skaityti nebūtinai viską iš naujo, o tik tam tikras pastraipas ar konkrečius laiškus.

Reklama

8.39. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Visą rugsėjį skaičiau, o spalio pirmąją galutinai užbaigiau garsųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Nors tokiai skaitymo trukmei pateisinti turėčiau ir kitų priežasčių, jau nuo pat pirmųjų puslapių supratau, kad tai nebus greitai perskaitoma knyga. Kai įdomu, skaityti tampa lengviau ir skaitymas užtrunka žymiai trumpiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Nors abejonių dėl knygos įdomumo neliko labai greitai, o likus penktadaliui supratau, kad niekas nebesumenkins jau susidarytos nuomonės, jog knyga yra puiki, skaičiau gan lėtai. Romanas – ne iš lengvųjų tiek dėl pasakojimo stiliaus, tiek dėl daugiasluoksniškumo, tad nesinorėjo ko nors praleisti. Praeity pasitaikydavo, kad skaitydama sudėtingesnę knygą, kuriai reikia skirti daugiau laiko, įterpdavau ir kitų skaitinių, tačiau šįsyk nesinorėjo to daryti. Laukdavau, kada pajusiu norą skaityti, kad galėčiau vėl atsiversti būtent „Vilniaus pokerį“.

Romaną, nukeliantį į XX a. 8 dešimtmečio Vilnių, sudaro keturi skyriai, kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas. Pirmasis, daugiau nei 300 puslapių besitęsiantis skyrius, pasakojamas pagrindinio romano veikėjo lūpomis. Jis – Vytautas Vargalys, kelerius metus praeity praleidęs gulage, ten kankintas, dabar sistemos paskirtas dirbti bibliotekoje, tačiau turintis begalę laisvo laiko. Kankinamas nuolatinės paranojos, jis klajoja po Vilniaus užkampius ir prisimena praeitį. Kankinimų vaizdus keičia prisiminimai apie pirmąją žmoną Ireną, išgelbėjusią jį nuo degradacijos, o šiuos – dabartis, kurioje – buvimas su kone perpus jaunesne Lolita, įvairiausių teorijų kūrimas bei tikrinimas. Antrojo skyriaus pasakotojas – Martynas Poška, dirbantis su Vytautu bei kaupiantis savo memuarus. Trečiasis pasakotojas – Stefanija Monkevičiūtė, iš kaimo kilusi moteris, kuriai buvo lemta susipažinti ir nemažai laiko praleisti su aukščiau minėtais personažais. Paskutinio skyriaus balsas – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, pasakojantis viską iš gan netikėtos pozicijos. Visi veikėjai pasakoja tuos pačius įvykius, tačiau pateikia savo versiją.

Pirmasis skyrius yra kiek painus dėl pasakojimo būdo, kuris primena minčių srautą. Čia persipina praeitis, dabartis ir tik Vytauto galvoje egzistuojantys vaizdiniai. Kiti skyriai, nors ir daug aiškesni ir kur kas tvarkingesnio dėstymo, taip pat neleidžia atsikvėpti, kadangi kiekvienas pasakotojas pateikia naujas įvykių versijas, priežastis ir netgi visai kitaip piešia veikėjų paveikslus. Kažkuriuo metu nuraminama, kad visai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko ir kas yra tie aprašomi veikėjai, tad lyg ir būtų galima atsipalaiduoti, tačiau, be abejo, tai nepavyks. Bet tai ne minusas. Anaiptol, skaityti ir spėlioti, ką dar pateiks autorius, kas ir kaip bus papasakota, sekti visus pasakojimo vingius buvo vienas malonumas. Numanau, kad skaitydama antrąsyk vėl taip pat galėčiau mėgautis šiuo daugiasluoksniu tekstu ir pastebėti ne vieną šįsyk galbūt praleistą detalę.

„Vilniaus pokeris“ mano rankose atsidūrė pačiu laiku – jau kuris laikas vaikščiojau tarp lentynų dūsaudama, kaip norisi kokio nors tamsaus, šiurkštoko romano. Bet vis nieko neišsirinkdavau, o namuose keletą mėnesių savo eilės laukianti R. Gavelio knyga vis gąsdino savo didele apimtimi. Bet galop ją atsiverčiau ir nė kiek nepasigailėjau, nes radau būtent tai, ko troškau: slegiančią atmosferą, išraiškingą, šiurkščią kalbą, žiaurokus, atvirai pateikiamus vaizdus (anuomet jie galėjo šokiruoti, o dabar vargiai, tačiau vėlgi tai nedaro įtakos bendram įspūdžiui apie knygą), tamsumą, persmelktą paranoja, baime, pasišlykštėjimu ir kitais jausmais. Tai įtikinamas, stiprus, įtraukiantis romanas, paveikus ne tik savo nuotaika, bet ir tekstu – atrodo, net Vilnius dabar jau nebe toks, kokį iki šiol mačiau.

Džiugu, kad atsiverčiau romaną būtent šiuo metu ir tokiu būdu ne tik patenkinau savo tamsios literatūros poreikį, bet ir užpildžiau dar vieną spragą, mat ne kartą teko girdėti klausimą, kaip galiu būti neskaičiusi R. Gavelio kūrybos. Kurį laiką buvo sunku galvoti apie naują knygą, nes atrodė, kad visos kitos pasirodys pernelyg silpnos, blankios ir neįtikinamos. Jau senokai nebuvo apėmęs toks jausmas, tad labai džiaugiuosi, kad gera literatūra dar gali mano galvoje kažką išjudinti.