8.39. Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“

Visą rugsėjį skaičiau, o spalio pirmąją galutinai užbaigiau garsųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Nors tokiai skaitymo trukmei pateisinti turėčiau ir kitų priežasčių, jau nuo pat pirmųjų puslapių supratau, kad tai nebus greitai perskaitoma knyga. Kai įdomu, skaityti tampa lengviau ir skaitymas užtrunka žymiai trumpiau, tačiau šįkart buvo kitaip. Nors abejonių dėl knygos įdomumo neliko labai greitai, o likus penktadaliui supratau, kad niekas nebesumenkins jau susidarytos nuomonės, jog knyga yra puiki, skaičiau gan lėtai. Romanas – ne iš lengvųjų tiek dėl pasakojimo stiliaus, tiek dėl daugiasluoksniškumo, tad nesinorėjo ko nors praleisti. Praeity pasitaikydavo, kad skaitydama sudėtingesnę knygą, kuriai reikia skirti daugiau laiko, įterpdavau ir kitų skaitinių, tačiau šįsyk nesinorėjo to daryti. Laukdavau, kada pajusiu norą skaityti, kad galėčiau vėl atsiversti būtent „Vilniaus pokerį“.

Romaną, nukeliantį į XX a. 8 dešimtmečio Vilnių, sudaro keturi skyriai, kiekviename skyriuje – vis kitas pasakotojas. Pirmasis, daugiau nei 300 puslapių besitęsiantis skyrius, pasakojamas pagrindinio romano veikėjo lūpomis. Jis – Vytautas Vargalys, kelerius metus praeity praleidęs gulage, ten kankintas, dabar sistemos paskirtas dirbti bibliotekoje, tačiau turintis begalę laisvo laiko. Kankinamas nuolatinės paranojos, jis klajoja po Vilniaus užkampius ir prisimena praeitį. Kankinimų vaizdus keičia prisiminimai apie pirmąją žmoną Ireną, išgelbėjusią jį nuo degradacijos, o šiuos – dabartis, kurioje – buvimas su kone perpus jaunesne Lolita, įvairiausių teorijų kūrimas bei tikrinimas. Antrojo skyriaus pasakotojas – Martynas Poška, dirbantis su Vytautu bei kaupiantis savo memuarus. Trečiasis pasakotojas – Stefanija Monkevičiūtė, iš kaimo kilusi moteris, kuriai buvo lemta susipažinti ir nemažai laiko praleisti su aukščiau minėtais personažais. Paskutinio skyriaus balsas – Gediminas Riauba, Vytauto draugas, pasakojantis viską iš gan netikėtos pozicijos. Visi veikėjai pasakoja tuos pačius įvykius, tačiau pateikia savo versiją.

Pirmasis skyrius yra kiek painus dėl pasakojimo būdo, kuris primena minčių srautą. Čia persipina praeitis, dabartis ir tik Vytauto galvoje egzistuojantys vaizdiniai. Kiti skyriai, nors ir daug aiškesni ir kur kas tvarkingesnio dėstymo, taip pat neleidžia atsikvėpti, kadangi kiekvienas pasakotojas pateikia naujas įvykių versijas, priežastis ir netgi visai kitaip piešia veikėjų paveikslus. Kažkuriuo metu nuraminama, kad visai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko ir kas yra tie aprašomi veikėjai, tad lyg ir būtų galima atsipalaiduoti, tačiau, be abejo, tai nepavyks. Bet tai ne minusas. Anaiptol, skaityti ir spėlioti, ką dar pateiks autorius, kas ir kaip bus papasakota, sekti visus pasakojimo vingius buvo vienas malonumas. Numanau, kad skaitydama antrąsyk vėl taip pat galėčiau mėgautis šiuo daugiasluoksniu tekstu ir pastebėti ne vieną šįsyk galbūt praleistą detalę.

„Vilniaus pokeris“ mano rankose atsidūrė pačiu laiku – jau kuris laikas vaikščiojau tarp lentynų dūsaudama, kaip norisi kokio nors tamsaus, šiurkštoko romano. Bet vis nieko neišsirinkdavau, o namuose keletą mėnesių savo eilės laukianti R. Gavelio knyga vis gąsdino savo didele apimtimi. Bet galop ją atsiverčiau ir nė kiek nepasigailėjau, nes radau būtent tai, ko troškau: slegiančią atmosferą, išraiškingą, šiurkščią kalbą, žiaurokus, atvirai pateikiamus vaizdus (anuomet jie galėjo šokiruoti, o dabar vargiai, tačiau vėlgi tai nedaro įtakos bendram įspūdžiui apie knygą), tamsumą, persmelktą paranoja, baime, pasišlykštėjimu ir kitais jausmais. Tai įtikinamas, stiprus, įtraukiantis romanas, paveikus ne tik savo nuotaika, bet ir tekstu – atrodo, net Vilnius dabar jau nebe toks, kokį iki šiol mačiau.

Džiugu, kad atsiverčiau romaną būtent šiuo metu ir tokiu būdu ne tik patenkinau savo tamsios literatūros poreikį, bet ir užpildžiau dar vieną spragą, mat ne kartą teko girdėti klausimą, kaip galiu būti neskaičiusi R. Gavelio kūrybos. Kurį laiką buvo sunku galvoti apie naują knygą, nes atrodė, kad visos kitos pasirodys pernelyg silpnos, blankios ir neįtikinamos. Jau senokai nebuvo apėmęs toks jausmas, tad labai džiaugiuosi, kad gera literatūra dar gali mano galvoje kažką išjudinti.

Reklama